Pukiokes blogas

 Dvi dienos Laužai galvą, eini Kalbi lyg protingų minčių srautas užgultų tavo smegenis. Mislyji ir galvoji, Kaup vūtų gerai, kad smegenys atlaisvintų mintis ir eitų pailsėti. Eini ir kojos eina atskirai, Mintys teka lyg upė, o kojos eina akmeniniu grindiniu. Grindinys visiškai kitaip jaučia, Jį batai glosto kasdien lyg švelnus vėjo gūsis smėlio kopą. Kopos šiurena ir smilgas kedena, Lyg bangos verčia vandenį į purslus ir teškia žemyn  Dvi bangos liejas į vieną, Dvi dienos virsta viena diena ir lauki savaitgalio lyg oro gūsio.

 Tolis yra prabanga. Tolis yra regėjimo laukas. Tolis yra akių ganykla. Regi tolyn ir niekas nekliūna. Tolyn kiek akys užmato. Jokių sienų ir kaimynų. Žaluma, laukai, medžiai ir krūmai. Čia regėjimo prabanga. Kai akių nestabdo žmonių stabai. Horizontas, laukai ir dangus Abu susijungia į vieną. Ta visuma ir yra toluma. Tolis regėti, tolis nejausti. Tolis matyti ir nevaržyti. Tolis stebėti ir jausti.

 Eina ne savo kojom, pažįsta pasaulį. Lipa į medį, lenda į krūmus Be pastangų. Miega popiečio baltuos pataluos, Jokio žodžio, jokio ženklo, Jokio protesto ar džiaugsmo kažkuo. Neša pandą visur ir kalba su ja, Bet kur ta esmė su pašnekesiu. Jos klausi, o ji tuo buku žvilgsniu ir sagom vietoj akių.  Atsakymo jokio, emocijos nėra. Bet panda traukia ir buria kažkuo, Pliušinis žaislas be sielos, kalbos traukia kažkuo. 

 Didi ta banga, virstanti smėlin. Ir ketera balta, kaip žirgas atjoja. Sudužta kaip stiklas ir nieko nelieka. Smėlio galybė, lyg smegduobė kviečia. Panirti, išnykti ir nieko nelikti. Lyg priešai ir draugai vienas be kito negali. Tas triukšmas pradingsta su bangos virsmu. Virsta banga ir išsilieja vanduo. Ir išnyks banga lyg sesė kita. Banga po bangos, susigeria smėlin. Tas smėlis lyg nosinė sugeria ašaras. Kiekvieną akimirką nieks nesibaigia, nes ašarų pilna jūra. Be atvangos liejas ir liejas, Tos raudos ar bangos,  juk niekas nežino. Bet smėlis atleidžia ir viską užmiršta.

 Atsidarė ir labai išpopuliarėjo naujas restoranas labai lakonišku pavadinimu - R restoranas. Taip, tai Rytės restoranas, kuriame gausu visokių patiekalų ir dar šalimais įsitaisė parduotuvė. R restorane šį kartą ir kavą gėrėm ir desertus valgėm, bet šiaip labai populiarūs buvo grybai. Taigi  valgėm arba tiksliau užsisakėm; Aš steiką Kęstas grybų Diefulis - kažką įmantraus užsisakė, lyg ananasinį bananą Baba - Kijevo kotletą O desertui vėl visi užsisakė ir mėgavosi: Napaleonu, Paukščių pienu, šokoladu ir kramtuške.

 Mūsų mašina lengvoji, o šešiems važiuoti, kaip ir nelabai patogu penkiavietėje mašinoje. Ilgai nelaukusi ir nesigilinusi į orų prognozes, aš ėmiausi spręsti šią lygtį ir pasisiūliau važiuoti atskirai, su dviračiu.  Išvažiavau visa valanda anksčiau ir myniau, myniau, myniau. Vėjas nebuvo palankus ir vietomis galvojau, kad greitis mano apie 10km/val, nes mini, o greičio nėra ir atstumas neartėja. Įsimečiau elektrolitų pakelį, bet ne tas galvoje buvo. Nes nuojauta sakė, kad grybai dygsta, o aš turiu tik kuprinę ir jokio maišelio, krepšelio su savimi. Sprendimas pats pasidiktavo, užsukau į pakelės parduotuvę, surijau ledus ir nusipirkau maišiukų. Nusukus į žvirkelį, aš ilgai nelaukiau ir pirmai progai pasitaikius jau vaikščiojau su maišiuku po samanas. O tam miške samanos minkštos, dviratininko batai tikrai tiko po tokią paklotę vaikščioti. Prisirinkau šilbaravykių, tokių mažuliukų, nes atrodo, kad dar tik pradeda dygti. Tada dar viename takelyje sustojau... ten šiek tiek pabridu...

 Rudenėlis jau čia pat su lietumis, dargana ir atrodo, kad reiks į pavėsį pasidėti dviratį. Bet buvo visai smagių išvykų su KTM ir į darbą kelia kartus nulėkiau, ir traum punkte pabuvau ir ne kartą myniau po 40 it vienas ilgesnis buvo išvažiavimas apie 80 ir buvo kelių šimtų metrų nesiekęs mynimas.  Kaip visada norisi daugiau, norisi tų laisvų dienų, gero oro, didesnio atstumo, krepšių pakabintų ant ratų ir kelių šimtų km išvyko, bet gal kitamet. Sezonas dviračių buvo geras ir mynėm, kai susiklostė aplinkybės. Šiaip turim tų dviračių, bet visada dar norisi daugiau, geriau. Tai gertuvės, tai laikiklio, tai to, tai ano. Kaip tokiems važiuotojams visko turim, bet norisi. Gal net norisi kokį saloną aplankyti. Gal norisi dar kokio geresnio dviračio, nors šiaip aš nelabai žinau, ar gali būti geresnis už mano už normalią kainą. Gal dar kokios aprangos norisi šūstresnės, gal norisi šalmo, o gal tiksliay norisi tik gero oro ir laiko pedalams minti.

 Rūkau ir nurūkau šiandien į darbą su dviračiu. Kilau į Savanorių kalną ir jaučiu, kaip minu, minu, o greičio nėra. Viduryje kalno yra pėsčiųjų perėja ir visuomet palengvėja arba antras kvėpavimas atsidaro už tos perėjos. Tik šį kartą taip pat teko minti, kaip ir iki perėjos. Myniau ir galvojau, kas 5km neužteks, tai dar prasukau 3km ratą ir tada tik į darbą prie mygtukų spaudymo karalystės. Šiaip važiuoti su dviračiu mieste yra super, takų yra, joe geros kokybės ir greit prasuki tą ratą, kad ir kur tavo kelionės tikslas. Šiandien turėjau vakare reikalų Ąžuolyne, tai šmaukšt, taukšt ir neilgai planuojant nurūkau užkaboriais ir aplenkiant požemines perėjas ir apkrautas gatves mašinomis. Kažkaip grįžta, labai grįžta meilė dviračiams ir sausu oru lėkti su dviračiu ryte ir vakare.

 Kai vaikštai po mišką, tai turi laiko. Kai turi laiko, tai panaršau po kokią nors mintį. Šį kartą pagalvojau, kad grybavimas yra kaip puzzle dėliojimas. Jauti, kad turi tikti Matai arba bandai atpažinti išsiskiriančius objektus Turi tikti, bet čia kaip beržo geltoni labai ant samanų - turi būti voveraitė, bet ten tik lapas. O jeigu apie grybus - super pagrybavo, pasivaikščiojom po mišką ir dar vakarienei prikirtom grybų į valias.

 Malonu, labai malonu minti dviratį. Šiandien po mėnesio ar ilgesnės pertraukos myniau savo plentinį dviratį ir širdis kaifavo nuo pedalų mynimo. Prasukom pro Noreikiškes, Ežerėlį, Zapyškį, Kačerginę, Akademiją ir link posūkio į Marvelę rūkom 52km/val greičiu. Greit praėjo ta pora valandų, labai greitai praėjo, nors nemažai laiko pūtė šoninis ar priešpriešinis vėjas, bet jausmas tobulas, o kojos po tokios pertraukos visai klausė. Dar sezono neuždarom, dar norėtųsi mėnesį ar daugiau sukti ratas ir karts nuo karto norėtųsi lėkti su dviračiu ir į darbą.

 Nutiko neplanuota, bet labai gera detoksikacija nuo elektros ir telefono ryšio kaime. Prisikvietėm draugų į sodybą, užmarinavom šašlų ir ant visos Lietuvos atkeliavo audra. Nieko mes neatšaukėm, bet galvojom, kad greit viskas baigsis ir galėsim ramiai pasibūti, pavakaroti. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Atvažiavo, įsikūrė svečiai ir nespėjus gerai pasibūti dingo elektra ir ryšys kartais visai dingdavo. Ir tai buvo vienas iš įsimintinesnių savaitgalių, kai visi elektriniai prietaisai ilsėjosi, o mes šnekučiavome visi kartu. Vaikai žaidė stalo žaidimus, o mes prie žvakių ruošėm vakarienė, keliavom į pirtį ir žaidėm mafiją. Pirtis prietemoje, au žvakėmis, buvo kažkas tokio - kai šiek tiek blausu, šiek tiek matai ir daug nematai. Kai net karštį kitaip suvoki, kai matymas tampa ribotas. Kai nėra elektros įrenginių ir elektros, tai visi būna daugiau krūvoje, o spragsintys pečiukai duoda savo žavesio, daug žavesio. Kaime žvakės nebuvo naudotos jau labai seniai, labai seniai. Net neprisimen...

 Filosofiškai žvelgiu į daug dalykų ir kartais džiaugiuosi visiškomis smulkmenomis - naujomis grindimis, gražiai pakabintais paveikslais, gražiai nušienauta žole ar besistiebiančiu medeliu ar pražydusiomis gėlėmis. Jau kelintą savaitgalį neatsidžiaugiu naujomis grindimis ir dirbtuvėmis. Nu kaip gražu, na kaip patogu. Galima džiaugtis arba galima bumbėti. Tai kažkas netobula, tai kažkas ne taip greitai. Bet iš esmės, viskas taip gerai, kad sunku ir sugalvoti.  Vaikai visada buvo asmenybės, bet dabar jau labai protingėja, savo nuomonę reiškia tvirtai ir drąsiai. Kaimukas yra procesas ir ten judesio yra, tai koks kampas ima ir apsitvarko, tai medeliai ar krūmai auga, tai koks stalo žaidimų vakaras su vaikais būna, tai pirtyje atrakcijų prisigalvojam. Mes pakeliaujam, svieto pamatom ir savo dviračiais praminam vieną ar kitą ratuką.

 Atostogas leidau Italijoje pernai ir šiemet, skrydis itin patogus, tas sėdi ir skrendi. Sėdi, skrendi ir kartais kas nors šalia prisėda, kur kalba užsimezga. Pernai mano bendrakeleivė buvo moteris, šiemet vyriškis, bet tendencija tokia pati - italams per karšta Italijoje ir jie atskrenda į Lietuva vėsiai paatostogauti. Mes ten skrendam dėl vaizdo, istorijos; jie čia atskrenda dėl oro.

 Kyla Kyla,  Kyla lėktuvai Svetimu dangumi. Po savi kojom Nematom, kas vaikšto,  nes tai vyksta kasdien Kažkoks kitas jausmas Kutena krūtinę, Kai esu toli nuo namų Lyg viskas gražiau, Bet lyg viskas nesava Lyg saulė šviesesnė, bet lyg nesava Diena dienon, Skverbiasi, kad saulė ne tavo Ir žvilgsniai žmonių - svetimi Diena dienon, Mintys lyg džiaugias svetimais turtais, Bet jie lyg ne tavo, Saulė lyg tavo, Beg lyg ir be tavo, žemė lyg tavo, bet ir visų. Ne tavo, Nei žmė tavo, bei saulė tavo, Tad grįžti namo traukia labai. Čia viskas savo, Ir laukai tavo, ir veriančios akys, Viskas suprantama tau. Savas pasaulis, Daug mielesnis, Nei saulė šiltesnė, ar jūra žydresnė. Kažkoks jausmas, Savas jausmas yra svarbesnis Už svetimus turtus ir svetimus kraštus. Traukia tas kraštas, Tas laukas, tas miškas, Nes kažkas užburto savam krašte. Čia žolės šiurena, Meiliau nei svetimos jūros, Čia lietus švelnesnis už jūros žydrynę. Sava, kažkas savo mieliau, Už juros ošimą ir svetimą grožį. Sav...

 Vaikščiojau, kažkur apsistojau toje Italijoje ir dar karta nuo kartą ką nors užkasdavome. Tai sąrašiukas, ką reiktų pasigaminti namuose iš maisto ar iš medžio. Pradedam nuo maisto: - skryliai kaip mama darydavo, iškočioji lakštą, supjaustai ir verdi. O padažiukui erdvės gali būti į valias. - tokie ilgi supjaustyti makaronai, kaip cinamonines bandeles susuku, tai tik kietesnė tešla, supjaustyta 0,5cm pločio makaronai ir išvirta per kelias minutes - Genujos fokačia - 1-2 cm aukščio ir dar valgėm su baisiai skaniais svogūnas... - brusketa su burata, su dar kažkuo - rizoto su gorgonzola, su kažkuo dar - itin plona fokačia užtepta pomidorų pasta - neradom paragauti normalios knaipės, bet būtų įdomu pasidaryti Iš medžio: - sulenkiama kėdė, telpa pusantro užpakalio, o suskleista užima apie 10cm pločio - gnochi gaminti tokia kaip tarkutė, bet iš tikro tokie trikampiai grioveliai prasukti gnochi ar makaronams - kėdė... čia sena svajonė ar tikslas. Bus kažkada pagaminta, tai tik laiko klaus...

 Keliaujam jau 6 dienos Italijoje ir ši kelionė yra gam išskirtinė, kad laikomės nuo cukraus, miltų, deserto. Per pusryčius vienaip ar kitaip visada vilioja koks desertas ar bent jau koks kruasanas, skrebutis su uogiene, gatvėse gelato kviečia. Bet mes sakyčiau labai gerai laikomės, nes: - trys gelato per 6 dienas  - vienas tiramusi - viena saldi bulka įkrito į pirkinių krepšį, nes parduotuvėje nebuvo duonos ar kažko nesaldaus - per vienus ar dvejus pusryčius įkrito kruasanas su uogiene, pas Kęstą lyg pyrago gabalas buvo įkritęs Šiaip reziumuoju, kad labai sveikai maitinamės: baltymai -  įvairūs sūriai, kumpiai, jogurtai be priedų, jūros gėrybės, kiaušinukai pusryčiams; angliavandeniai - dažniausiai tamsi duona, buvo čia ir ryžių, makaronų patiekalų, fokačių, riebalai - ta pati mėsa kumpio pavidalu, kur perkam parduotuvėje, turguje ir mums jį suraiko; ląsteliena - persikai, nektarinai, subinės, pomidorai, alyvuogės, net figa nuskinta parke. Kažkaip labai sočiai, įvairiai ...

 Prasukom ratą per Cinque terre daugumą miestukų ir labai miela buvo juose prasieiti per tas siauras gatveles, per tas mažas buvusias žvejų įlankėles, per tuos takus kalnuose ir gėrėtis vaizdais į valias. Karšta, sausa, šiek tiek pavėsio ir daug saulės.  Kartočiau su visais bajeriais tuos prasiėjimais, su pasisveikinimais visomis kalbomis prasilenkiant su žmonėmis. Tie kalnų ožiai puikiai grupuojasi į:  - jaunimėlis - keli bachūriukai. - porelės, dažnai jaunesnės nei mes, bet yra ir kaip mes, ir vyresnių. - šeimos su paaugliais vaikais. Paaugliai eina, nes yra ištempti ir mielai smirdėtų telefonuose ar kur nors po kondicionieriumi. - solo ėjikai - tokių nedaug, kartais matosi, kad apsisuka ir grįžta. - nesusipratėliai - nežino nei kur išsiruošė, nei kaip apsiauti.  - nusirengėliai - tokių pasitaiko visose grupėse, vyrukai viršų nusirengia, moteriškė kartais viršų nusirengia, kartais suknias viršun užsimaukšlina. - profai - su normaliais kalnų batais, su lazdom, su da...

 Keliaujam toliau per Italijos pakrantės miestus ir šiandien išvažiavom iš Levato ir nubildėjom traukiniu į sestri Levantano ar kažkokio panašiai skambantį miestą. Pasibuvom tam miestelyje, susoradom labai mielą suoliuką, pasėdėjom, pasišnekučiavom ir judėjom link Rapali. Iki Rapalo kelionė vyko su nuotykiais, nes galvojim kad sėdim geram kelyje, pasirodo ne tam. Nurūkom į gerą traukinį, įsitaisėm, laukiam, laukiam ir... pasirodo kažkokia nelaimė nutiko netoli Genujos ir visas dūšeles išlaipino iš traukino, nurūkom į kitą kelią, atsisėdom kaip braškės kitam traukinyj ir laukėm. Visokių ten plepalų prisiklausėm, bet vietiniai italai ramiai sėdėjo, tai ir aš prisigėriau tos ramumos, nes kiekvienas nuvažiuotas metras yra link nakvynės tikslo. Tokiam karštyje tikrai nesinorėjo eiti 4 valandas svilinant karščiui 10 kilometrų. Geriau kantriai išlaukti vėsiame traukinyje nei būti keptai vištai einant tuos 10km per aplinkui, kas reiškia - per kalnus. Palengva, iš lėto mes pasiekėm Rapalo i...

 Šiandien pabudome Levanto, o į jį atbildėjome vakar apie pietus. Pirmas įspūdis buvo, kad jis kaip  Šventoji. Paskui šiek tiek panašumų suradome su Klaipėda. O dar vėliau galvojome, kiek kainuotų pasiimti kokią vilą ir atbildėti visiems kelioms dienoms rudenį kitais metais. Po visos gausos Cinque Terre miestukų, šis išsiskiria dideliu šniūru paplūdimio ir dviem dalimis - senąją su plačiomis gatvėmis, gan nesenais namais ir vietinių parduotuvėmis. Turi jie ir upę, kurią galima pavadinti kaip upe visiškai ge vandens vasarą ir miesto pašonėse esančiomis vilomis. Mano nuostabai vienoje iš jų mes ir gyvename. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis miestas jaunas ir neturintis senamiesčio, bet...užklydom vakar į tokias gatveles, į tokias vietas, kur labai maloniai nustebino ir natūralioje dauboje repetuojantis orkestras ir pilis XIII-o amžiaus ir tik tik pradedančios nokti figos senamiesčio gatvelėje. Vakare ėjom ratuką pasivailčiojimui ir neblogai išmaišėm visą miestelį, o visai vakar...

 Kelionės fainai, bet labai smagu jų laukti. Nes pirma renki bilietus ir bent jau kryptį, tad perki bilietus, tada nakvynes susidėlioji, tada detales skaitinėji... tada lauki ir kalbi, kaip varysi. O tada purpt ir pralekia kelionė, bet  ją prisimeni ilgai...

Dvi naktis aš atsisakiau savo nuostabaus draugo draugystės ir palikau jį svetainėje. Tyrimas yra vertas dėmesio ir gilesnių analizių, bet galvoju, kad reikia ir tokios praktikos mano gyvenime. Telefono ir mano draugystė yra labai jau įtempta, jis vis kviečia mane paimti į rankas, braukti tą pirštą, kažką baksnoti, akys ir smegenys vartosi ir spokso į kažką. Ką... tikrai nežinau, bet geriausiai tai būtų įvardinti, kaip kažką arba dar geriau - turinį.  Nei vienos knygos nesu perskaičiusi savo telefone, tai tikrai mano vartomas turinys nėra pačios vertingiausios prigimties. Yra naujienų tinklapiai lietuvių ir anglų kalbomis, yra mano pamėgta Duolingo programėlė italų pamokėlėms daryti. O kas yra visa kita... visa kita yra socialiniai tinklai, bendravimo programėlės ir geriausiu atveju LinkedIn postai kokia nors tema. Du rytai patapo kitokie: - atsikeliu be žadintuvo, kai išsimiegu; - pažvelgiu į langą ir nusprendžiu, kiek to laiko... norisi, kad būtų po 6 ir miego kiekio netrūktų; - r...

 Visada privengiu savitarnos kasų, nes ten nebūna greičiau net palaukus eilėje prie normalios kasos. Bet šį kartą neveikė nei viena paprasta kasa ir teko pačiai skenuoti tas savo prekes. Aš kaip visada pasiimu gan daug sveriamų produktų, tai užtrunku. Gerokai užtrunku, kol tas prekes surandu, suvedu, maišiukų kiekius subaksnoju ir taip toliau. Subaksnojau, susimokėjau ir ... varteliai uždaryti, ten kažką kažkur reikia paskanuoti. Ir mane čia pramušė, mano saugikliai išėjo pasivaikščioti, nes kam tie varteliai uždaryti. Kėliau mintyse klausimą ir vienintelė mintis buvo, kad apsaugoti žmones, kurie neišeitų nesusimokėję. Bet aš gi esu sąžiningas pilietis, kaip iš tos Mikutavičiaus dainos. Aš susiskanuoju, susimoku, o mane traktuoja, kaip vagiuką. O vagiukai tikriausiai juokiasi iš tų uždarytų vartelių, nes jie tikrai yra gudresni už tuos vartelius. Gerai, kad buvau susimokėjusi, nes šiaip buvo visokių minčių ir palikti tuos sukrautas prekes ir tegu sau jas toliau saugoja. Galvoju, ka...

 500 dienų be perstojo maigau Duolingo kasdien. Geras jausmas mokytis, geras jausmas nuvažiuoti į Italiją ir aplinkoje gaudyti žodžius. Įprotis jau seniai susiformavo, bet kasdien reik nepamiršti. Ne tik namuose, bet ir keliaujant reikia ištaikyti ramias kelias minutes ir atlikti užduotis. Žinoma, viena aš ne taip būčiau motyvuota, bet dviese išlaikyti motyvaciją ženkliai lengviau.

 Viskas veiki, naudojiesi ir vieną vakarą, kai po darbų nori grįžti namo... citybee appsas tiesiog nustoja veikti. Susirandi mašina, eini beveik kilometrą iki mašinos, stovi, bandai atrakinti ir vis sukasi ratukas, ir vis išmeta klaidą. Bandai spaudinėti, bandai į Supportą rašinėti, pavyksta atrakinti mašiną, bet ji meta šimtą klaidų ir nei iš vietos. Bandai užrakinti, bandai... Ir vienu metu dašįla, kad Citybee turi techninių problemų ir teks namo keliauti alternatyviu būdu. Grįžinėji iki ofisa, tariesi, kas pametės tave iki stoties, kaip čia reiks traukiniu grįžti namo. Ir... pamatai, kad trulikai važiuoja gretimoje gatvėj ir vietoj grįžimo į ofisą ir laukimo nusprendi elgtis savarankiškai. Susirandi stotelę, atvažiuoja 7 trulikas, nors Trafi rodo, kad jis atvažiuos po 20 min., kad būtum žmogus tikras, užklausi truliku važiuojančių žmonių, ar važiuoja link stoties. Atsižymi vieną iš trijų turimų bilietų ir dardi link stoties. Kol trulikas darda, LTG link appse pasitikrinu, kada v...

 Kepi lietinius, suki lietinius, bet galima tiesiog iškepti lietinius jau su varške tešloje. Šį kartą užsimaišiau tešlą jau su varške ir valgėm su pasirinktais padažais: grietine, uogiene. Receptas paprastas ir greitai užmaišoma tešla: - 180g varškės - 1 kiaušinis - 1 valg.š. cukraus - Žiupsnis druskos - 600ml pieno - 260g miltų - Aliejaus ar sviesto keptuvės patepimui Gaminimas labai paprastas ir panašus į lietinių tešlą. Su blenderiu sutrinu varškę, kiaušinį, druską, cukrų ir paskui supilti miltus su pienu. Tešla gaunasi tirštesnė nei lietinių, o kepimas visiškai identiškas pili samtį ar du į keptuvę, pavartai ir perverti. Patepu keptuvę aliejumi ar sviestu prieš pilant tešlą į keptuvę.

 Buvo terkšt. Taip, tikras terkšt ir gal toks rimtesnis terkšt, nes buvo gal šlapia, gan slidu ir dviračių take buvo jaunimėlis numetęs mašiną visu gražumu. Žiebiau pati su pečiu ir šalmu į metalinę tvorą ir teko parsivesti perkreipto vairo dviratį pačiai namo. Siutas iš pradžių ėmė ant aplinkybių, bet šiaip tai pati išlindau su plentinuku labai ne kokiu oru. Greičio nebuvo didelio, galvoju kad apie 15km/val ir slydo tas dviratis į šoną, užteko akimirkos ir per tą akimirką nei stabdžių paspausi, nei sumanevruosi poros metrų pločio šaligatvyje. Tą žaibišku greičiu skriejančią akimirką dar spėji pagalvoti, ar ta tvora bus labai tvirta ir kieta ir kaip čia veido, galvos nesusižaloti. Dviratis nukentėjo, petys nukentėjo, nykštys nukentėjo, o visa kita - kaip nauja esu. Guliu lovoje su šaldytas žirneliais ant peties, namiškiai lovą paklojo, padėjo apsirengti. Išvada labai paprasta - plentinukai nepritaikyti šlapiai dangai, šalmas galvą išgelbėjo, ekstra dviratininko megztukas apsaugojo ...

 Išsiruošėm su vaikais į pirmą kelionę automobiliu su keltais. Pagalvojom, kad nei vienas nenorim varyti per Lenkiją, tad opcija su keltais suskambo mums. Pirmiausiai pradėjom žiūrėti į keltus ir jų maršrutus, kadangi norėjom užsukti pas draugus Hamburge, tai plaukėm į Kylį. O po to sekė paieškos, kur dar plaukia keltai. Danija, Švedija ir gavosi ratukas iš Vokietijos per Daniją į Švediją iš uosto Karshamno. Nulėkėm į keltą Klaipėdoje ženkliai per anksti, tad palaukėm eilėje ir trynėmės ten apie porą valandų. Kioskelyje labai paprastai viskas įvyko, davė čekiukus: - įvažiuoti į keltą - pusryčių bilietėlius (vakarienės neėmėm, nes keltas išplaukia 23.59). Pusryčiai vėlyvi: nuo 10 iki 12 val. - korteles kajutei atidaryti - pietų bilietėlius. Pietūs vėlyvi: nuo 16 iki 18 val. Keltas DFDS Aura yra pastatytas Kinijoje 2021m, tad viskas nauja ir gerokai erdviau bendrose erdvėse, o kajutėse labai ergonomiškai viskas išdėstyta. Pusryčiai ir pietūs buvo švediško stalo principu, tai imi, kem...

 Išbandėm du keltus: Klaupėda - Kylis Karlshamnas - Klaipėda Ir trumpas reziumė apie keliones keltais: Pliusai: - nereik vairuoti, nereik drybsoti mašinoje kol perskrodi Lenkiją, nereikia žiūrėti į aplenkintą peizažą - maistas kelte yra labai geras, gausiai visko, kad vaikams pamoką be vieną kartą rašėm - nesidėk tiek maisto, nes nesuvalgysi - jūra buvo rami, tai nieks nesiubavo, nieks nesijautė Minusai: - praminėm savo trynimąsi kelte - lervynu. Erdvė iki skausmo pažįstama, kajutės dydis, kaip edvesnės vonios patalpos (tikrai ne didelės vonios) - maisto per daug, nes su saiku pas mus prastai - iš Švedijos kontingentas ne pats subtiliausias, tai nebuvo visiškai jauku -  ilgai trunka su tais keltais ir gan susidaro apvali suma su mašina, su kajute, su maitinimu. Summa summarum - kelionė labai vykusi, nes tris šalis aplankėm ir nereikėjo nei vienam tų šimtų kilometrų minti per Lenkiją, o ir atrakcijos dėlei norėjosi kažko nepatirto - patirties keliaujant su keltu.

 Užtaikėm apsilankyti per vidurvasario šcentę Švedijoje. Pirmiausia su švente supažindino namuko šeimininkas, kur gyvenom Solvesberge. O tada nukeliavom į paplūdimį prieš plaukiant atgal ir pamatėm, kad tai yra šiek tiek panaši šventė į mūsiškes Jonines. Tiesa, surentė tokį medinį dalyką ir jį apipynė medžio šakelėmis ir lyg šonuose pakabino du vainikus. Ba, nematytas vaizdas ar bet kokia stabmeldystė. O po to iš visų pašalių pradėjo būriuotis žmogeliukai: moteriškės su suknelėmis, vyriškiai irgi šiek tiek formaliau apsirengę - lininiais marškiniais ar kelnėmis. Ir kuris ne kuris buvo su vainiku, pas mus būtų lauko gėlių paties nupintas vainas, o čia tokie jau sumoderninti ir industralizuoti - dirbtinių gėlių vainikai. Toks įdomesnis Joninių formatas, bet nematyrėm visko - teko išjudėti link kelto.

 Visokių nestandartinių pusryčių esame apturėję kelionėse ir įsimintiniausi yra ne tie, kurie yra švediško stalo tipai - pasitenki ko nori, kiek nori ir panašiai. Įdomiausi yra visokie "edge case", tai dalinuosi savo sąrašu: 1. Piza, Italija - pusryčiai yra 800m nuo apartamento, gan prabangioje kavinėje gali užsisakyti kavos ir saldų pyragėlį. 2. Kutaisis, Gruzija - pusryčiams patiekiami tokie tradiciniai patiekalai, kad net man buvo sunkiai valgomi. Sūris yra nerealaus sūrumo, dar kažko pamakaluot. Kaip visada saugu imti kokį kiaušinį. 3. Solvesbergas, Švedija - pusryčiams yra keli produktai šaldytuve ir tipo pasigamink pats. Kiaušai, pomidorai, margarinas, pusė atpjauto agurko, pradarytas pakelis pieno. Kameroje vienas stalčius yra su užrašu - privat :) 4. Koldingas, Danija - pas tokia Folčio viešbutuko savininkę, pusrusyje yra patiekiami pusryčiai. Stalas nukrautas, bet... iš tikro apstatytas indais, o ne jų turiniu. Suvalgai abu mėsos griežinėlius, tai po kelių minučiu da...

 Pakeliui į Legyną sustojome Kolding mieste be jokių lūkesčių, be jokių išankstinių minčių ir jis labai maloniai mus nustebino savo istoriniais pastatais, senamiesčiu ir naujais pastatais.  Gatvelėse vyrauja raudonų plytų namukai su įmantriais arba paprastais dekorais, vyrauja kelių aukštų namukai ir naujo amžiaus aukštais pastatais. Bet esmė, kad tie nauji pastatai yra gražūs - ar tai ant pastato ženkliai per didelis Design užrašas, ar ryškiai, ryškiai morkinis bendrabučio fasadas ar universiteto fasadas, kuris atsidaro ir užsidaro... Labai gražus uostas su pilimi, gatvelėmis, prabangiu paprastumu.

 Šiandien taisiau. Taisiau gan neseną, bet neveikia čią radiją. Radijo imtuvas visai stiliovas, su tokia šonine rankenyte, toks modernus vintažas. Trynė ta radija kaime ir jau jaučiau, kaip keliauja link konteinerio. Tai teko imtis iniciatyvos ir surasti remonto dirbtuves ir sutaisyti tą radiją. Rekomenduoju Henriką, Henrikas yra iš tos senos kartos žmonių, kur viską gali sutaisyti ir dar maloniai bendraujantis, mokantis telefonu naudotis ir padiktuotą telefono numerį patikrinti, prieš išleidžiant tą daikto savininką savais keliais. Taigi garsiakalbio laiduko primontavimas kainavo man 5 eurus ir ta radija dar tikiuosi ilgai džiugins mane ir aplinkinių ausis. Valio taisymui!

 Likom namie savaitgalį, bet reikalų, pramogų, kaip per visą žiemos mėnesį: - kino teatras - kraujo donorystė - Birštonas ir Prienai - Kauno miesto šventė - dviračiai - trys muziejai - ledai - susitikimas su draugais keliose kultūringose ir nelabai kultūringose vietose Ir žinoma... geram savaitgaliui jau tampa tradicija aplankyti vieną parduotuvę ir joje prisikrauti krepšius sportinės aprangos ir reikmenų... <norėjau foto įkelti, bet cėl neveikia>

 Pagaliau vėl galiu nuotraukas kelti į blogą. Teko net kitą browserį įsitaisyti, kad foto kėlimas atsigautų. Taigi, užmatytas gatvės meno egzempliorius patraukė mūsų akis ir net pasidarėm selfį. Pirmą kartą pralėkėm pro šalį, o šį kartą sustojom ir pasimėgavom gero meistro kūriniu!

 Prasilėkėm šiandien, labai smagiai pralėkėm ir net susitikom keletą pažįstamų pakeliui. Minam jau kelintą kartą į Savanorių kalną ir atrodo, kad kiekvieną kartą tas kalnas lengvėja. Yra tam kalne perėja, ties kuria įkalnė panuožulnėja or visada žinau, kad jau daugiau nei pusė įveikta ir jau galiu beveik atsipūsti arba padidinti greitį ir lėkti tolyn. Šiaip pakilus sukam pro mažas gatveles ir sukam link studnetyno, molo ir šį kartą leidės pėsčiųjų tiltu žemyn į Panemunės šilą, ten apsukom ratą ir per Jiesios pusę grįžtam Čiurlionio tiltu namo. Tiesa... yra tokia stotelė - Upė teka ir ten yra smagi vieta pasisėdėti. Kuri traukia, kuri tiesiog yra gera vieta su gera kompanija pasėdėti, taip lengvai ir neįpareigojančiai.

 Šį savaitgalį tik sekmadienį iškūriau į gatves su dviračiu, o kaime neištaikiau progos. Bet maniškiai visi sėdo ant dviračių ir kas mažesnį, kas didesnį ratą suko su dviračias. Tai į parduotuve su kokiu reikalu, tai tiesiu plentu pirmyn- atgal. O aš kaimuke pavairavau traktoriuką ir šiek tiek gerai dygstanti žolė gavo per galvą.  O po eurovizijos šeštadienį, labai norėjosi pralėkti su dviračiais. Kaip tarėm,  taip ir padarėm. Prasukom pro kelis kalniukus ir pasiekėm naują greičio - 46/k. Man atrodo, kad šitas momentas pasiektas leidžiantis uošvės liežuviu. Dviračiai pas mus jau baigia įaugti į rutiną, tai net pasvarstom apie naujųdviračių įsigyjimą. Bet nesugalvojam, kokių norėtume: plentinių, gravel, mtb ar dar kokių ten rūšių yra...

 Susidėliojo savaitgalis mieste, tad ėmėm jautį už ragų ir kinkėm dviračius į trasą. Pamąstėm, kad reik dienos pradžioje lėkti ir iš karto  po pusryčių išlėkėm į trasą. Lėkėm link Babtų, Vandžiogalos, Domeikavos ir baigėm viską savo pamėgtoje ledainėje. Kelio ruožai visi nenuobodūs ir įvairūs, buvo pora sukilimų, buvo žvirkelio apie 6, buvo labai lygių kelių, buvo duobėto asfalto, buvo gražių miestelių su unikaliomis centrinėmis erdvėmis.  Šiaip kraštovaizdis labai patiko, nes gamta bunda, daug kelio buvo palei upę ar šiaip dairymosi į žalias pievas. Tiesa, važiavau aš su šortais ir turėjo įdienojus sušilti, bet ... sušilo iki 7 laipsnių, o jutiminė buvo 5. Tad kelionę baigiau šiek tiek atvėsusi ir ledainėje elgiausi sau nebūdingai - ėmiau pyragą, o ne ledų.

 Jaukios... toks pirmas jausmas buvo varžybose. Net pats organizatorius ir vedėjas vadino varžybas varžybėlėmis ir visi dalyviai gavo po medalį ir šokoladą. Toks ratas tėvų, pažįstamų darosi su tais dziudo renginiais. Tai buvęs kolega, tai kitaip kalbintas žmogus, tai kursiokas, tai vaikai kartu ne pirmose varžybose trinasi. Tokie jau iš matymo matyti veidai ir darosi vaikų dziudo burbulas.

 Vakar buvo aišku, kad važiuoju su dviračiu į sodą. Tik buvo klausimas ar grįšiu taip pat su dviračiu, ar su traukiniu nuo Jūrės. Pirmyn myniau pro Čiurlionio tiltą ir visu tiesiu keliu iki Garliavos, ten šokau į Marijampolės kelią ir makalavimosi nuotykiai prasidėjo. Sukausi per visokius užkampius, kol atlėkiau į Veiverius, paskui kažkokių neregėtų šunkelių radau link Jūrės. Teko ir žvirkeliais važiuoti, ir lauko keliukais, ir absoliučiai smėlio keliukais. Baisiausi yra smėli, toks purus smėlis, kur mano piršto storio padangos sminga ir neina niekaip važiuoti. Atlėkiau į sodą pirma ir prasidėjo kuitimosi reikalai, ką nupjauti, ką sukasti, ką pasodinti, ką palaistyti. Ir taip kuitėmės visi pirmą kartą šį sezoną. O atgal su dviračiu buvo nuotaikos važiuoti tiek pat, kiek ir į priekį. Sėdau ant dviračio ir nurūkau, kol namiškiai sodo rakandus baigė sunešti. Pasivijo mane sodininkų mašinistų ekipažas už Pažėrų, vyniojau aš toliau ir grįžau visiškai kitu keliu, nei lėkiau pirmyn. Pirma...

 20k, 32k, 26k, 14k. Skaičiai nuosekliai dideli ir malonūs, kai eini ir malonu eiti. Eini per gatves, takus, brūzgynus, kalnus, autostradas, miestus kepinant saulei, beveik lietui purškiant, pučiant vėjui. Tokios tos 4 dienų atostogos su 93k suminiu keturių dienų žingsniu pasiekimu ir 23k vidutiniu per dieną. Per tas dienas dar pasidairyta, pavalgyta, pašokta, pavažiuota autiku, paskrista lėktuvais ir net knyga paskaityta. Summa summarrum - atostogos užskaitytos ir visi tikslai pasiekti - galva pailsėjo nuo darbų, namų ir kaimų. Akys paganytos į kalnus, saulę ir jūrą, pasimaitinta visokiais maistais, kur sotumas ir saikas buvo lengvai pabėgę nuo manęs ir kimšau, ragavau įvairius dalykus.  Iš tokių įsimintinų dalykų, tai perkirtom upę be tilto su kolegomis. Kur lipi, šokinėji per akmenis ir žinai, kad jeigu sustosi, tai to kito iškilusio akmens nepasieksi. Atrakcija nebloga, o ypač kai esi šiek tiek atsakingas už kitus kolegas.

 Važiavau su dviračiu šiandien į darbą ir atgal. Pirmyn 20 minučių užtrukau ir max išspaudžiau 34/h valandą greitį važiuodama kartu su mašinomis šiek tiek anksčiau, nei su mašina važiuoju. Atgal trukau apie 16 minučių ir pasiekiau 38km/h greitį. Kai leidausi nuo kalno, tai laikiau dviračio abu stabdžius, kad sumažinti greitį, nes tikėtina būčiau išspaudusi 50km/h ar net daugiau. Šiaip tai labai smagu nulėkti į darbą pilnai energijos, įlįsti po dušu ir darbuotis su aktyviom smegenim. Ryte važiuojama judėjau praktiškai su viešuoju transportu, tai aš jį aplenkiu, tai jis mane. Taip ir nuvažiavau gatve iki pat darbo. Vakare, per intensyvų laiką nerizikavau ir pasirinkau pusiau dviračiu taką, pusiau važiavimą gatve.

 Italų, taip, italų kelionė tęsiasi ir ji jau siekia 400 dienų.

 Vėl dviračiai... Savaitgalis buvo kaime, ant dviračių beveik nelėkėm. Tai neištvėriau sekmadienio vakare ir pralėkiau su savo nauju (nenauju) dviračiu. Na... mieste, sutemus, su šviesoforais ir su pakilimu į Savanorių kalną... vidutinis greitis 21km/h, o maksimalus - 33,5km/h. Kaip aš nesuklydau, kad prasilėkiau... atgaiva kojoms, nes viršutinė kūno dalis jau buvo patreniruota šį savaitgalį. Dviratis mano mastais itin lengvas, pedalai su klipsais, apranga, šalmas ir lempytės savo saugumui tiek priekyje, tiek gale. Žvelgiant į trasą, tai galėjau dar greičiau varyti, jeigu nebūčiau stojusi ties vienu šviesoforu ir nuo Parodo kalno nebūčiau abiejų stabdžių spaudusi beveik iki galo. Šiaip į Savanorius užmyniau su priekyje didele žvaigžde, tik gale jau prireikė visus bėgius panaudoti ir pasilengvinti sau gyvenimą.

 Dviratai ir jų pomėgis tęsiasi. Šiemet prie mūsų dviračių prisijungė dar 2 greiti dviračiai. Turim tokią parduotuvytę Ukmergėje, kur gali nusipirkti, gali susiremontuoti dviratį. Šį kartą atkeliavom Velykinį savaitgalį ir buvo kriterijus - greitas dviratis. Pardavėjas, tikras dviračių entuziastas ir matyt savininkas, sakė, kad turi. Turi naują, turi nenaują dviratį. Mums nuojauta sakė, kad nenauji variantai yra geresni, nei nauji.  Ir žiūrim, kad ateina pardavėjas 2 dviračius. Abu dviračiai verti mūsų dėmesio, vienas lyg didesnis, kitas mažesnis. Abu gan lengvi, bet vienas itin lengvas. Trynėmės abu aplink tuos dviračius, kaip katinai aplink valerijonus.  Pirma vieną dviratį paruošė - ratą įmontavo, padangas pripūtė, vairą priveržė, sėdynę sureguliavo. Ir pralėkėm abu pakaitom. Aš nukaučiau, kad yra šansas ir man gauti itin greitą dviratį, tai paprašiau, kad paruoštų ir mažesnį dviratį. Ilgai nereikėjo laukti ir ... abu surinkom reikalingą pinigų kiekį ir patapom dviejų ...

 Išlekiu dviračiu, į darbą dviračiu, kaimuke su kastuvu ar grėbliuku. Tokio aktyvumo gaunu, kad paskui šviesi galva. Ir sezonui prasidėjus, šiandien vakare išlėkiau prasibėgti. Išlekiu, bėgu, 5 minutes, 10 minučių ir taip nubėgau 2,8 be pompos, be spaudimo sau. Tas geras pirmas pavasario prasibėgimas, kur bėgi ir kojos gam lengvos, bėgi, dairaisi ir tiesiog smagu. Taip jaučiu, kad tas dviračio mynimas savo daro ir gal raumenys sutvirtėjo, gal ištvermės daugiau. Taip tiesiog fainai ir negauti pompos. Ir nuotraukos nesikeliai į bloggerį, tai jau keli postai be foto.

 Šį savaitgalį buvo nauja veikla - malkos. Vaikams malkos neskamba, tai pasitelkiau motyvaciją už pinigus. Kai pakvipo pinigais, tai motyvacijos kibirais atsirado. Krovė vaikai malkas o tiksliau kalades į priekabą, o kitą dieną malkas vežė, dirbo kaip skaldyklės operatoriai.  Buvau perlenkuso lazdą ir vaikai buvo išsizyzę 1 eurą už mašinos išsiurbliavimą, bet šitas buvo užvetuotas ir siurbliavo, tvarkė mašiną be pinigų. Mokamo darbo pamoka: - motyvacijos kibirais semk - dar nežino vaikai kad yra valandinis ir piecework - tik valanda sukapsi ir ant kulno, atrodo, kad darbas baigėsi - pasidera dėl atlygio ir prieš, ir po

 Jau eina savaitė, kai pas mus namuose dingo distancinis. Jau savaitė, kai fone nieks netauškia ir man tai pradeda patikti kuo toliau, tuo labiau. Ilsisi Netflix, Youtube ir vaikai daugiau eina į kiemą. Stalo žaidimai kaip visada eina i trasą. Na... patinka man toks virsmas.

 Prasukom dvi dienas iš eilės po 30km, vieną dieną į Kačerginę, kitą - Lapes. Į Lapių kalną vos ne vos užvažiavau ir nepamenu kito tokio kalno, kur beveik per negaliu užmyniau. Gal Ukmergės Graužiečių kalnas toks... kur į pabaigą atrodo, kad širdis per gerklę išlįs. Bet Lapėse labai gražią ir seną bažnyčią radom, kuri buvo beveik pilna žmonių per mišias ir su kapinėm aplink bažnyčią. Kažkokia gera aura tos mažos bažnyčios ir jos apylinkių. O grįžtant užsukom į Radikius pasižiūrėti sugulusių ledo lyčių. Žvelgi žmogus į dideles ledo lytis ir jauti nenusakomą jų jėgą per ledonešį ir matai mažėja čias ir tirpstančias lytis, kurios nebepajėgia kovoti su pavasariu ir šiluma. Pamąstėm, kad pro Lapių šoną galim dviračiais judėti link Jonavos. Gal šiemet daugiau prasuksim ratų su dviračiais. Žiūrėsim, kaip čia gausis.

 Šiandien buvo geriausias vaikų gimtadienis, nes jis buvo kartinguose.  Kartinguose visi sėdom į mašinytes ir lėkėm tuos ratus aplink trasą. Vaiką sukiojom, šiek tiek pasidaužydavom, bet lėkėm ir skubėjom, kaip ką aplenkti ir mėgautis kartingo trauka. Buvo užvirusi tikra kova ir azartas buvo paėmęs ne vieną mane. Vaikai pasakoja, kad tėvai lėkė kaip crazy ir driftino. Na... gal šiek tiek ir buvo to lėkimo, nes lyg tai buvo mano koks 5 važiavimas kartingais. Jep, lėkti smagu, varyti smagu.

Baltos beržo šakos kyla viršun, Ko jos ten nematė? Juodos medžio šaknys skverbiasi žemyn, Nuo ko jos bėga? Liepos šakos auga platyn, Ar joms šviesos per daug? Drebulės lapai baimės apimti, Dreba lyg paklaikę. Baltas sniegas sulygina visus, Belapiai stypso ir nieko neveikia. Apnuogintos šakos, šalčio mašinos surakintos šaknys, Rymo prie lango ir laukia rakto šilumon. 

 Pakalbėjau su pažįstama ir užsinorėjau pakeliauti. Šį kartą ir vėl judėsim į Italiją ir vėl skrydis bus iš Kauno į Pisą, tik šį kartą lėksim šiauriau ir gali būti, kad nenuomosim mašinos, o naudosimės viešojo transporto privalumais. Viskas prasideda nuo lėktuvo bilietų, o vėliau jau dėliojasi miestai, maršrutai, nakvynės ir kitos mielos detalės.  Lėksim ir galbūt šį kartą daugiau būsim kalnų ožiai nei miestų ir miestelių kolekcininkai.

Šalčio grūdas spaudžia link žemės, Grūdas tupintis žemėje užklotas danga Danga tarp grūdo ir šalčio Nebežino, kur bėgti, kur ta kryptis. Krypties nebuvimas užvis pavojingas, Kairėn, dešinėn ar kur akys užmato. Akys nemato toli užu klonio, Klonis beribis kiek akys užmato. Akys pamato tą šalčio stiprybę, Kai stipriai suspaudžia lyg stipriam būtum glėbyj. Tik šitas glėbys nei šildo, nei laukia, Jis  žiūri kaip didinti savo beribį  maštabą. Maštabas vis plečias ir rodos be galo Sušaldys jis mus visus ledan. Nei ledas, nei šaltis iš tikro nešaldo, Sušildo tik mąstymas link šilumos.

 Nei šaltis stingdo, Nei kojos šąla. Tik speigas kanda, Džinsus virš kojų.   Langai apšąla Ir senos tarkos, Kaukdamos iš šalčio, Užsikurti nenori. Nei eiti, nei važiuoti, Tik trypčioti vietoj. Nei rogės, nei slidės, Tik savos kojos. Kvėpuoji tuo šalčiu, Ir bronchai ventiliuojas. Oda parausta, Kaip vyno išgėrus. Baltų arimų laukai Laukia jau sėjos. Bet speigas užėjo Ir nieks čia neaugs. Laukiam ir laukiam Mes potvynio gūsio. Kai saugiau sau sėdi, Tai te patvinsta to upės.

 Tradicijos, naujos tradicijos gimsta po truputį. Vienok... šita tradicija yra jauki, skani, saldi. Einam pasivaikščioti sekmadienį ir grįžtant prasukam pro ledainę. Taip taip užsukam ledų: pora kavos ir 4 skoniai ledų. Vis bandom naujus, vis grįžtam prie senų skanių. Ar vėsu, ar labai šalta nėra jokio skirtumo, nes ledai ir kava sušildo. Žiemos metu daugiau renkamės sotesnius, grietinėlės pagrindo ledus, o šerbetais traukia akį nebent labai įdomus skonis patraukia akį.  Žiemą pamėgom šakotį, šiandien išbandžiau skanų šaltalankį, gorgonzolos retai būna, bet tikrai yra iš ko pasirinkti, ogi visada maloni šokoladinė klasika kviečia pasimėgauti. Galvoju, kad jeigu ir toliau netaupys dėti kaušelius į indelius ir tieks kavą - mes lankysimės ir toliau. Į kultūrą einam bulvyčių, į ledainę - ledų ir viskas tuo pasakyta.

 Sekmadienį netikėtai kepiau skunkus, taip mes praminėm juos ryte. Nes scones nelabai skamba, o vat skunkai - kur kas geriau. O receptą radau interneto platybėse -  https://nidosreceptai.lt/scones-britu-virtuves-pasididziavimas/ Tik kepiau 18 minučių, 20 būtų buvę per daug. Britiški scones

 Istorija kaip vienas treileris prigeneravo vitamino C gerą dozę. Mestelėjo man mini serialo pavadinimą, pasižiūrėjau treilerį ir pradėjau su padruškėm rašinėtis, kurios yra linksmų plaučių. O tokių turiu ne vieną. Ir prasidėjo... pirma treileris, paskui Vintede surada vargonėlius, paskuo būgnų pora versijų ir žinoma mikrofonas. Žvengėm, krykštavom ir jetvėrėm kailyje dalindamosis roles, kas vokalas, kas šoks, kad už būgnų slėpsis. Na, jeigu grupė gimtų, tai labai stiprių pavadinimų turim. Teasinimui - pradžia Be..., dar kitas pavadinimas Be... ir Pe... net pirštai neapsiverčia rašyti pavadinimo, nes baisiai juokinga. Laukite tęsinio, nes Balelių lelių grupė kartais daro pasirodymus, o šita tokia išpuoselėta gal ir surengs kada pasirodymą. Laukite ir tikėkitės.

 Kada čia noras kilo surašyti ir šį kartą į surašymą pakliuvo darbai kaime. Sąrašas gavosi iš apytikriai 20 punktų, o gal ir daugiau. Sąraše yra nedaug mažų darbų, bet pora yra su betonavimi, yra ir su durimisi, langais... norint darbo užtektų visiems vasaros mėnesiams. Bet ... reikia ir balandi, norisi ir pakeliauti, norisi ir pabimbinėti... O sąrašą atsiminimui nufotografuotas ir sudokumentuotas.