Eilėraštis - Grūdas

Šalčio grūdas spaudžia link žemės,

Grūdas tupintis žemėje užklotas danga

Danga tarp grūdo ir šalčio

Nebežino, kur bėgti, kur ta kryptis.

Krypties nebuvimas užvis pavojingas,

Kairėn, dešinėn ar kur akys užmato.

Akys nemato toli užu klonio,

Klonis beribis kiek akys užmato.

Akys pamato tą šalčio stiprybę,

Kai stipriai suspaudžia lyg stipriam būtum glėbyj.

Tik šitas glėbys nei šildo, nei laukia,

Jis  žiūri kaip didinti savo beribį  maštabą.

Maštabas vis plečias ir rodos be galo

Sušaldys jis mus visus ledan.

Nei ledas, nei šaltis iš tikro nešaldo,

Sušildo tik mąstymas link šilumos.