Pukiokes blogas

Šią vasarą išbandžiau kepti įvairias daržoves lauže. Kepiau:    - bulves - nieko naujo, viskas kaip vaikystėje, juodos rankos, skonis pažįstamas, nors ir nostalgiškas,    - svogūnus - nustebino skonis, skanu, saldu, neįprasta - verta pamėginti,    - burokėlius - kaip ir virtas burokėlis, nieko ypatingo, nors skonio lyginant su virtais puode,    - morkas - skani apskrudusi morka, nei virta, nei kepta morka - maloniai nustebino kitoms morkos skonis,    - kukurūzus - užaugo kukurūzai, iškepiau burbuolę - skanumelis, verta kepti daugiau prinokusias, nes jų skonis geresnis ir grūdai ne taip greitai sukepa,    - obuolius - nostalgija, kai babytė pečiaus orkaitėje kepdavo obuolius. Skonis nei kiek nepasikeitė, galima pirštus apsilaižyti - vietinis kaimo desertas. Reziume - liko išmėginti kepti česnakus lauže, o pamėgau keptus svogūnus, keptas morkas ir kukurūzus kaip garnyrą prie keptos mėsos.

Jau baigiasi daržo darbai, jau imu galvoti, kaip plėsti daržą, ką sodinti/sėti pavasarį. Užsikabinau aš su tuo kaimu ir kuo toliau, tuo labiau. Galvojau, gal praeis, bet viskas tik aštrėja ir noras važiuoti į kaimą yra visada. Vėl prisigaudžiau idėjų, vėl užsimaniau plėsti erdvę, tik šį kartą gėlyno sąskaita. Paskutinį kartą lupau velėną žemuogėms ir noro daugiau lupti velėna nėra - perskaičiau, kad galima nekasti, o šiaip išguiti pievą iš būsimo gėlyno vietos. Perskaityti patarimai - gaminti sumuštinį:    - kloti kartoną ar laikraščius,    - sluosksniuoti mėšlą,    - sluoksniuoti šieną ar šiaudus,    - sluoksniuoti mulčią ar kompostą. Darysiu šį sumuštinį, nes pati pastebėjau, kad sumetus į krūvą nupjautą žolė, tame plote apačioje esančios žolės supūna per metus ir sukasti nebebūna sunku. Sumuštinis bus per žiemą ir turės supūti, nes pavasarį aš jame pasodinsiu moliūgus ar cukinijas, o po metų jau žydės gėlės.  Moliūgai ir cukinijos šiais metais prasikalto darže, tad bus išguitos. Ne

Viriau kaime ant pečiaus ir vėl uogienę. Šį kartą obuolius viriau su svarainiais, svarainių netikėtai davė teta :) Šis postas ne apie uogienę, bet apie prisvilusius puodus. Nepaslaptis, kad verdant uogienę genėjau sodą, tai nieko keisto, kad uogienė šiek tiek pasvilo. Tik išpilsčius uogienę į stiklainius išaiškėjo žala puodams, bandžiau šveisti kaip visada su geležiniu šveistuku - supratau po 5 min, kad tik laiką gaištu, o efekto jokio. Išradimas - eureka! Pernai kaime šveičiau rastus su drėle ir prie jos montuojamu vieliniu šveitimo disku. Puodams šveisti šis daiktas irgi puikiai tinka - jokio inirtingo brūžinimo, tik laikai, paspaudi, pakreipi kur reikia ir iš karto efektas matosi. Pašveitus bent kelias minutes nušvito viltis, kad ir toliau tuose puoduose galėsiu virti kažką, o nereiks jų išmesti. Gaila, vaikystėje nesugalvojau, nes tada buvau patapusi beveik profesionalia puodų svilintoja - šveitėja. Mano išradimas + = vėl blizgantys puodai

Šią savaitę užsimaniau picos, vieną vakarą užsukau po darbo pasiimti išsinešimui, o kitą vakarą praverčiau knygas, susiradau receptą ir kepiau. Picos tešlos receptas:    - 200g manų    - 800g miltų (6-8 didelės picos)    - 650ml šilto vandens    - 15g sausų mielių    - 2 šaukštai rudo cukraus    - šaukštas alyvuogių aliejaus Tešlos užminkymas:    - išpyliau miltus ir manus ant minkymo lentos, padariau duobutę apie 15cm skersmens,    - šiltame vandenyje ištirpdžiau cukrų, supyliau mieles ir palaukiau, kol jos aktyvavosi,    - į miltų duobę pyliau vandenį ir šakute plakiau, supyliau aliejų    - kai masė sutirštėjo, baigiau minkyti rankomis (minkiau bent 10 min, kad elastinga tešla būtų)    - atgnybiau tešlos gabaliuką, iškočiojau blyną apie 0,5cm.    - iš 1 kg miltų/manų tešlos išėjo 6 ar daugiau picų, tad nerealus kiekis suvalgyti tą patį vakarą. Visos picos gavosi skirtingos, įdarai:    - tunas    - vištiena    - pomidorai    - pomidorų pasta    - saulėje džiovint

Savaitgalį viriau uogienę-obuolienę. Smagus jausmas ne pirkti uogienės stiklainį, o pasigaminti jį pačiai. Obuolienės receptas:    - krepšis obuolių - pageidautina antaninių    - cukraus Nulupau obuolius iš vakaro, supjausčiau skiltelėmis, užpyliau cukrumi. Obuoliai išleido sultis ir susmego puode per kokius 8 cm, tad galėjau puodą pripjaustyti su kaupu. Po pusryčių ant pečiaus užkaičiau du puodus pjaustytų obuolių, stengiausi virti ant mažos ugnies, bet gavosi kitaip. Nemečiau malkų - beveik nevirė, užmečiau pliauską - pradėjo dugnas svilti. Viriau gal pusvalandį, gal valandą, o gal ir ilgiau. Obuoliai sukrito, spalva po truputį tamsėjo. Sukrečiau uogienę į stiklainius, uždariau - pirmoji uogienė šiemet. Po pusvalandžio pirmas stiklainiukas ištuštėjo. Mamos paklausiau, kaip babytė virdavo obuolienę - pasirodo obuolius užpiltus cukrumi laikydavo labai ilgai - 2 dienas prieš verdant ir ,žinoma, dėdavo daug cukraus. Šį kartą nesigavo kaip babytės uogienė, bet po truputį atmu