Mūsų mašina lengvoji, o šešiems važiuoti, kaip ir nelabai patogu penkiavietėje mašinoje. Ilgai nelaukusi ir nesigilinusi į orų prognozes, aš ėmiausi spręsti šią lygtį ir pasisiūliau važiuoti atskirai, su dviračiu.
Išvažiavau visa valanda anksčiau ir myniau, myniau, myniau. Vėjas nebuvo palankus ir vietomis galvojau, kad greitis mano apie 10km/val, nes mini, o greičio nėra ir atstumas neartėja. Įsimečiau elektrolitų pakelį, bet ne tas galvoje buvo. Nes nuojauta sakė, kad grybai dygsta, o aš turiu tik kuprinę ir jokio maišelio, krepšelio su savimi.
Sprendimas pats pasidiktavo, užsukau į pakelės parduotuvę, surijau ledus ir nusipirkau maišiukų.
Nusukus į žvirkelį, aš ilgai nelaukiau ir pirmai progai pasitaikius jau vaikščiojau su maišiuku po samanas. O tam miške samanos minkštos, dviratininko batai tikrai tiko po tokią paklotę vaikščioti. Prisirinkau šilbaravykių, tokių mažuliukų, nes atrodo, kad dar tik pradeda dygti.
Tada dar viename takelyje sustojau... ten šiek tiek pabridusi per sukrautas šakas atradau baravykų dygimo vietą ir pilną saują prilupau mažylių.
Po to dar sekė vienas sustojimas, bet supratau, kad ten grybautojų daugiau nei grybų.
Visa laiminga važiavau tuo žvirkeliu, gertuvė vietoj rankoj, vairas kitoj, kurpinėje visą vietą uzurpavo grybai ir...
Dešinėje pusėje, už griovio užmačiau labai gražius grybus raudonom kepurėm. Paspaudžiau stabdį ir buvo skrydis virš gegutės lizdo, gertuvė sau, aš sau, dviratis sau, akiniai sau. Apsidairiau, ar nieks nematė ... apsižiūriu, apsičiupinėjo savo nuostolius, plaštaka lyg nestipriai nubrozdinta, kelis dviejose vietose pabrozdintas, dantys sveiki, burnoje kraujo skonio nėra, nors jaučiu, kad lūpa ir dantys gavo smūgio. Nosis irgi gavo, galvoju, ar jau bėga kraujas iš nosies. Krapštau iš kurpinės servėtėlę, nosis sumušta, bet kraujo upelių nėra.
Na ką... reikia eiti žiūrėti tų kaltininkų, dėl kurių salto bet ne mortale dariau. Apeinu aš griovį, o ten šeimyna raudonviršių, lupu juos, dedu į naujai pasiimtą šiukšlių maišą, jau nebekemšu grybų į kuprinę. Geriau grybai ant rankenos, nei rankose gertuvė ir salto paspaudus priekinį stabdį. Ne, ne, ne... geriau abi rankos ant vairo, nes reiks ryt į darbą ir video skambučiai su kamera įjungta būna.
Ramiai, iš lėto pasiekiu kelionės tikslą ir doroju grybus, verdu, varau į pardoškę svogūnų ir sviesto. Verdam, kepam ir kemšam į pilvus...
O namo važiuojant dar apturėjau porą incidentų, abu kartus neištraukiau kojos iš pedalo ir tekšt ant šono. Atsistoji žmogus ir toliau važiuoji, nes bevek sustojus dribimas ant šono beveik neskauda, kojos prirakintos, rankos ant vairo, tai praktiškai ant vairo ir visu kūnu būna terkšt ir tiek žinių.
Paskutinis terkšt buvo Garliavoje, tai jau mieste ramiai ir atsargiai važiavau, nes trys terkšt per vieną dieną yra LABAI daug...
Comments
Post a Comment