Pukiokes blogas

 Prabėgo pleneras greitai, tik susirinkom, tik pasibuvom visi ir pasibaigė savaitgalis. Bet šiemet buvo vėl smagus pleneras, kuris startavo ketvirtadienį vakare. Tiesa, ketvirtadienį buvom ne visu sąstatu, bet kad galėjo, tas atlėkė. Kaip jau visuomet nutinka, pats stipriausias vakaras būna pats pirmas - šokiai, dainos, muzika, pasisėdėjimas buvo labai vykęs. Penktadienį vienas žmogeliukas buvo supančiotas darbo saitais, tai mes su Bubu sėdom į karietą ir išrūkom į miestą. Apsukom ratą pro miestą ir jo krautuves, grobio vietas. Visas grobis: - Hidrokostiumas vyresnėlei - Trys ąžuolinės kėdės - Vilnonis kilimas - Raudonas takas (jau panaudotas kaip raudonas kilimas plenere, buvo patiestas prie įėjimo ir akcento uždėjo plenerui) - Senovinis lagaminas Gastrolės, tai galim pavadinti šią išvyką su parsivežtu grobiu. O grobis smagiai buvo išsidalintas ir atgims naujam gyvenimui. Šeštadienį visu sąstatu kibom į kūrybines vingrybes ir Rytė, Ieva, Bubas, Ilona liejo dažus ant drobių. Iev...

 Jau porą kartų užsukom į miniatūrų parką Ukmergėje. Vaikystėje gyvenau netoliese, visa teritorija buvo aptverta aukšta tvora  ir buvo kareivukų, kariškių vieta. Iškeliavus kareiviams iš Lietuvos, esu ir aš įsliūkinusi į kareivinių teritoriją ir kažkokiam sandėlyje ieškojusi, ko nepametusi.  O dabar visa kareivinių teritorija atgijo ir miela, malonu po šią atgijusią vietą pasivaikščioti. Miniatiūros dygsta, visur konceptualiai suskirstyta teritorija į Lietuvos regionus, teka upės, ežerai.  Autoriaus ar jų komandos mes neišsiaiškinom, bet lenkiu galvą už koncepciją, už įgyvendinimą, už naują traukos objektą mano gimtojoje Ukmergėje. Anksčiau miesto svečius vesdavau į piliakalnį, senamiestį, o dabar ir į miniatiūrų parką pakviesiu. Ukmergės Miniatiūrų parkas

 Vakar prasuku ratą su dviračiu per Kauno ir Garliavos kraštą. Sukau ratą, pirmą kartą užklydau į tas vietas ir privažiavau rajoną, kuria pasirodė nemielas, nejaukus ir kažkoks keistokas. Karkazai, Ireniškiai, Teleišiai - miestukai ar rajonėliai, apie kuriuos nestipriai žinojau. Nemielas rajonas

 Maži malonumai veža ir šį kartą mano malonumas yra prikeltas iš patvorio senučiukas, plentinis dviratis. Per plenerą įspraudėm jo atvežimą iš dirbtuvių, o kai pargabenom, tai puoliau puoštis dviratininko drapanom ir sėsti išbandyti. Taigi mano Sprick Setori plentinis dviratukas buvo prikeltas naujam gyvenimui ir gavo: - naujas galines žvaigždes - naują galinę bėgių perjungimo sistemą - naują grandinę - naujus stabdžių troselius - naujas stabdžių kaladėles - man atrodo, kad naujus bėgių permetimo troselius - naujus ratlankius - naujas padangas - naujas kameras - naują sėdynę Senukui Sprick Setori liko originalai: - senas rėmas, sena bagažinė, seni sparnai, seni pedalai, senos stabdžių rankenos, seni stabdžių laikikliai, senas vairas - sena spalva, seni nusilupę lipdukai ant rėmo, senos rūdys - senas užraktas (be rakto) - senos priekinės žvaigždės Ukmergėje yra Dviračių kioskas , kur darbuojasi dviračių entuziastai ir dviračių meistrai. Man tie meistrai prikėlė naujam gyvenimui mano...

 Šis pleneras prasidėjo ketvirtadienį ir tęsėsi iki sekmadienio popiečio. Kas kiek galėjo, tas tiek skyrė laiko menams. O maistas ir virtuvės reikalai buvo beveik bendras dalykas, nes kai kada gamino, kai kada indus plovė, kai kada pjaustė ar stalą serviravo visi. O atminčiai meniu buvo: Ketvirtadienis Vakarienė - lietiniai su tunu, varške ir bananais Penktadienis Pusryčiai - 3-ijų grūdų košė Pietūs - čmorikai, kitaip vadinami gnocchi su pomidorų padažu Vakarienė - lašiša su ryžiais ir kalnu salotų Šeštadienis Pusryčiai - šakšuka su burokėlių karpačio (Rytė mėgavosi lietiniais su varške). Šakšukoje puikiai derėjo salierai ir kalnas svogūnų laiškų su džiovintais pomidorais kartu su koncervuotais. Pietūs - Aš būsiu čia repertuaras, nuo burgerių, fish&chips, iki vištienos ir mocarelos salotų Vakarienė - užkandukų buvo kalnas, nuo pyrago, sausainukų, silkės ir Ievos ruoštų užkandžių padėklo Sekmadienis Pusryčiai - čirviniai blynai su šviežiomis braškėmis, nutella, grietine ir dar v...

 Interneto platybėse užmačiau receptą ir parūpo varškės ir abrikosų pyragą pagaminti. Na ir gaminau šiandien gražiai atrodantį, kaip kokį forminį duonos kepaliuką, tik rudesnį ir su daug varškės, rikotos, abrikosų ir mažai cukraus ir miltų. Ingredientų nedaug, tik: - 250g rikotos - 300g sausesnės 9% varškės - 70g cukraus - žiupsnis druskos - 3 kiaušiniai - 400g abrikosų (dėjau 500g ir buvo per daug) - 80g miltų Gaminimas irgi paprastas, tik kepimas užtruko: - su šaukštu sumaišiau varškę ir rikotą, įmušiau kiaušinius, supyliau cukrų, druską ir lengvai išmaišiu. Supjausčiau abrikosus apie 1cm kvadratėliais ir įmaišiau į masę - galiausiai įmaišiau miltus - tešla puikiai tilpo į formelę skirtą forminei duonai ar pailgam keksui (apie 25 x 10cm x 10cm) - mano pyragas dalimis išsiėmė iš formos, tai siūlau kepti su kepimo popieriumi, kad nelaimių neįvyktų - kepiau 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 1 val 15 minučių, bet po 45 minučių vis tikrinau ir ilginau laiką po 10 minučių. Viršus...

 Visą birželį krimtau vieną knygą - Mano tėvas Šagalas, autorė - Gloria Goldreich. Biografiniai romanai mane įtraukia, pamenu, kad mokyklos laikais skaičiau apue J.Basanavičių, prieš kelis metus apie Nobelį, o šį mėnesį sukrimtau apie Idą Šagal. Tiesa, ne tik apie Idą, bet puikiai atskleisti ją supantys žmonės su ekstra dėmesiui tėvui - Markui Šagalui. Romanas apima nuo paauglystės iki brandžios moters amžiaus, su auklėjimu, au jautriomis akimirkomis, su tėvu genijumi ir savo gyvenimo dėliojimu. Tamprūs ir lengvai nutraukiami ryšiai, ištikimybė ir santykių vingrybės, viskas puikiai sudėliota neužaštrinant skaudulių, bet juos puikiai perteikiant ir judant tolyn per visko pilną gyvenimą: netekčių, džiaugsmo, sudėtingų sprendimų, verslo vingrybių, smagaus gyvenimo ir pamatų savo gyvenimui formavimo. Knyga apie Idą, bet gimė noras pasidomėti apie Marką Šagalą ir jo kūrybą. Mano tėvas Šagalas, Gloria Goldreich