Pukiokes blogas

 Prasukom dvi dienas iš eilės po 30km, vieną dieną į Kačerginę, kitą - Lapes. Į Lapių kalną vos ne vos užvažiavau ir nepamenu kito tokio kalno, kur beveik per negaliu užmyniau. Gal Ukmergės Graužiečių kalnas toks... kur į pabaigą atrodo, kad širdis per gerklę išlįs. Bet Lapėse labai gražią ir seną bažnyčią radom, kuri buvo beveik pilna žmonių per mišias ir su kapinėm aplink bažnyčią. Kažkokia gera aura tos mažos bažnyčios ir jos apylinkių. O grįžtant užsukom į Radikius pasižiūrėti sugulusių ledo lyčių. Žvelgi žmogus į dideles ledo lytis ir jauti nenusakomą jų jėgą per ledonešį ir matai mažėja čias ir tirpstančias lytis, kurios nebepajėgia kovoti su pavasariu ir šiluma. Pamąstėm, kad pro Lapių šoną galim dviračiais judėti link Jonavos. Gal šiemet daugiau prasuksim ratų su dviračiais. Žiūrėsim, kaip čia gausis.

 Šiandien buvo geriausias vaikų gimtadienis, nes jis buvo kartinguose.  Kartinguose visi sėdom į mašinytes ir lėkėm tuos ratus aplink trasą. Vaiką sukiojom, šiek tiek pasidaužydavom, bet lėkėm ir skubėjom, kaip ką aplenkti ir mėgautis kartingo trauka. Buvo užvirusi tikra kova ir azartas buvo paėmęs ne vieną mane. Vaikai pasakoja, kad tėvai lėkė kaip crazy ir driftino. Na... gal šiek tiek ir buvo to lėkimo, nes lyg tai buvo mano koks 5 važiavimas kartingais. Jep, lėkti smagu, varyti smagu.

Baltos beržo šakos kyla viršun, Ko jos ten nematė? Juodos medžio šaknys skverbiasi žemyn, Nuo ko jos bėga? Liepos šakos auga platyn, Ar joms šviesos per daug? Drebulės lapai baimės apimti, Dreba lyg paklaikę. Baltas sniegas sulygina visus, Belapiai stypso ir nieko neveikia. Apnuogintos šakos, šalčio mašinos surakintos šaknys, Rymo prie lango ir laukia rakto šilumon. 

 Pakalbėjau su pažįstama ir užsinorėjau pakeliauti. Šį kartą ir vėl judėsim į Italiją ir vėl skrydis bus iš Kauno į Pisą, tik šį kartą lėksim šiauriau ir gali būti, kad nenuomosim mašinos, o naudosimės viešojo transporto privalumais. Viskas prasideda nuo lėktuvo bilietų, o vėliau jau dėliojasi miestai, maršrutai, nakvynės ir kitos mielos detalės.  Lėksim ir galbūt šį kartą daugiau būsim kalnų ožiai nei miestų ir miestelių kolekcininkai.

Šalčio grūdas spaudžia link žemės, Grūdas tupintis žemėje užklotas danga Danga tarp grūdo ir šalčio Nebežino, kur bėgti, kur ta kryptis. Krypties nebuvimas užvis pavojingas, Kairėn, dešinėn ar kur akys užmato. Akys nemato toli užu klonio, Klonis beribis kiek akys užmato. Akys pamato tą šalčio stiprybę, Kai stipriai suspaudžia lyg stipriam būtum glėbyj. Tik šitas glėbys nei šildo, nei laukia, Jis  žiūri kaip didinti savo beribį  maštabą. Maštabas vis plečias ir rodos be galo Sušaldys jis mus visus ledan. Nei ledas, nei šaltis iš tikro nešaldo, Sušildo tik mąstymas link šilumos.

 Nei šaltis stingdo, Nei kojos šąla. Tik speigas kanda, Džinsus virš kojų.   Langai apšąla Ir senos tarkos, Kaukdamos iš šalčio, Užsikurti nenori. Nei eiti, nei važiuoti, Tik trypčioti vietoj. Nei rogės, nei slidės, Tik savos kojos. Kvėpuoji tuo šalčiu, Ir bronchai ventiliuojas. Oda parausta, Kaip vyno išgėrus. Baltų arimų laukai Laukia jau sėjos. Bet speigas užėjo Ir nieks čia neaugs. Laukiam ir laukiam Mes potvynio gūsio. Kai saugiau sau sėdi, Tai te patvinsta to upės.

 Tradicijos, naujos tradicijos gimsta po truputį. Vienok... šita tradicija yra jauki, skani, saldi. Einam pasivaikščioti sekmadienį ir grįžtant prasukam pro ledainę. Taip taip užsukam ledų: pora kavos ir 4 skoniai ledų. Vis bandom naujus, vis grįžtam prie senų skanių. Ar vėsu, ar labai šalta nėra jokio skirtumo, nes ledai ir kava sušildo. Žiemos metu daugiau renkamės sotesnius, grietinėlės pagrindo ledus, o šerbetais traukia akį nebent labai įdomus skonis patraukia akį.  Žiemą pamėgom šakotį, šiandien išbandžiau skanų šaltalankį, gorgonzolos retai būna, bet tikrai yra iš ko pasirinkti, ogi visada maloni šokoladinė klasika kviečia pasimėgauti. Galvoju, kad jeigu ir toliau netaupys dėti kaušelius į indelius ir tieks kavą - mes lankysimės ir toliau. Į kultūrą einam bulvyčių, į ledainę - ledų ir viskas tuo pasakyta.