Pukiokes blogas

 Mūsų mašina lengvoji, o šešiems važiuoti, kaip ir nelabai patogu penkiavietėje mašinoje. Ilgai nelaukusi ir nesigilinusi į orų prognozes, aš ėmiausi spręsti šią lygtį ir pasisiūliau važiuoti atskirai, su dviračiu.  Išvažiavau visa valanda anksčiau ir myniau, myniau, myniau. Vėjas nebuvo palankus ir vietomis galvojau, kad greitis mano apie 10km/val, nes mini, o greičio nėra ir atstumas neartėja. Įsimečiau elektrolitų pakelį, bet ne tas galvoje buvo. Nes nuojauta sakė, kad grybai dygsta, o aš turiu tik kuprinę ir jokio maišelio, krepšelio su savimi. Sprendimas pats pasidiktavo, užsukau į pakelės parduotuvę, surijau ledus ir nusipirkau maišiukų. Nusukus į žvirkelį, aš ilgai nelaukiau ir pirmai progai pasitaikius jau vaikščiojau su maišiuku po samanas. O tam miške samanos minkštos, dviratininko batai tikrai tiko po tokią paklotę vaikščioti. Prisirinkau šilbaravykių, tokių mažuliukų, nes atrodo, kad dar tik pradeda dygti. Tada dar viename takelyje sustojau... ten šiek tiek pabridu...

 Rudenėlis jau čia pat su lietumis, dargana ir atrodo, kad reiks į pavėsį pasidėti dviratį. Bet buvo visai smagių išvykų su KTM ir į darbą kelia kartus nulėkiau, ir traum punkte pabuvau ir ne kartą myniau po 40 it vienas ilgesnis buvo išvažiavimas apie 80 ir buvo kelių šimtų metrų nesiekęs mynimas.  Kaip visada norisi daugiau, norisi tų laisvų dienų, gero oro, didesnio atstumo, krepšių pakabintų ant ratų ir kelių šimtų km išvyko, bet gal kitamet. Sezonas dviračių buvo geras ir mynėm, kai susiklostė aplinkybės. Šiaip turim tų dviračių, bet visada dar norisi daugiau, geriau. Tai gertuvės, tai laikiklio, tai to, tai ano. Kaip tokiems važiuotojams visko turim, bet norisi. Gal net norisi kokį saloną aplankyti. Gal norisi dar kokio geresnio dviračio, nors šiaip aš nelabai žinau, ar gali būti geresnis už mano už normalią kainą. Gal dar kokios aprangos norisi šūstresnės, gal norisi šalmo, o gal tiksliay norisi tik gero oro ir laiko pedalams minti.

 Rūkau ir nurūkau šiandien į darbą su dviračiu. Kilau į Savanorių kalną ir jaučiu, kaip minu, minu, o greičio nėra. Viduryje kalno yra pėsčiųjų perėja ir visuomet palengvėja arba antras kvėpavimas atsidaro už tos perėjos. Tik šį kartą taip pat teko minti, kaip ir iki perėjos. Myniau ir galvojau, kas 5km neužteks, tai dar prasukau 3km ratą ir tada tik į darbą prie mygtukų spaudymo karalystės. Šiaip važiuoti su dviračiu mieste yra super, takų yra, joe geros kokybės ir greit prasuki tą ratą, kad ir kur tavo kelionės tikslas. Šiandien turėjau vakare reikalų Ąžuolyne, tai šmaukšt, taukšt ir neilgai planuojant nurūkau užkaboriais ir aplenkiant požemines perėjas ir apkrautas gatves mašinomis. Kažkaip grįžta, labai grįžta meilė dviračiams ir sausu oru lėkti su dviračiu ryte ir vakare.

 Kai vaikštai po mišką, tai turi laiko. Kai turi laiko, tai panaršau po kokią nors mintį. Šį kartą pagalvojau, kad grybavimas yra kaip puzzle dėliojimas. Jauti, kad turi tikti Matai arba bandai atpažinti išsiskiriančius objektus Turi tikti, bet čia kaip beržo geltoni labai ant samanų - turi būti voveraitė, bet ten tik lapas. O jeigu apie grybus - super pagrybavo, pasivaikščiojom po mišką ir dar vakarienei prikirtom grybų į valias.

 Malonu, labai malonu minti dviratį. Šiandien po mėnesio ar ilgesnės pertraukos myniau savo plentinį dviratį ir širdis kaifavo nuo pedalų mynimo. Prasukom pro Noreikiškes, Ežerėlį, Zapyškį, Kačerginę, Akademiją ir link posūkio į Marvelę rūkom 52km/val greičiu. Greit praėjo ta pora valandų, labai greitai praėjo, nors nemažai laiko pūtė šoninis ar priešpriešinis vėjas, bet jausmas tobulas, o kojos po tokios pertraukos visai klausė. Dar sezono neuždarom, dar norėtųsi mėnesį ar daugiau sukti ratas ir karts nuo karto norėtųsi lėkti su dviračiu ir į darbą.

 Nutiko neplanuota, bet labai gera detoksikacija nuo elektros ir telefono ryšio kaime. Prisikvietėm draugų į sodybą, užmarinavom šašlų ir ant visos Lietuvos atkeliavo audra. Nieko mes neatšaukėm, bet galvojom, kad greit viskas baigsis ir galėsim ramiai pasibūti, pavakaroti. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Atvažiavo, įsikūrė svečiai ir nespėjus gerai pasibūti dingo elektra ir ryšys kartais visai dingdavo. Ir tai buvo vienas iš įsimintinesnių savaitgalių, kai visi elektriniai prietaisai ilsėjosi, o mes šnekučiavome visi kartu. Vaikai žaidė stalo žaidimus, o mes prie žvakių ruošėm vakarienė, keliavom į pirtį ir žaidėm mafiją. Pirtis prietemoje, au žvakėmis, buvo kažkas tokio - kai šiek tiek blausu, šiek tiek matai ir daug nematai. Kai net karštį kitaip suvoki, kai matymas tampa ribotas. Kai nėra elektros įrenginių ir elektros, tai visi būna daugiau krūvoje, o spragsintys pečiukai duoda savo žavesio, daug žavesio. Kaime žvakės nebuvo naudotos jau labai seniai, labai seniai. Net neprisimen...

 Filosofiškai žvelgiu į daug dalykų ir kartais džiaugiuosi visiškomis smulkmenomis - naujomis grindimis, gražiai pakabintais paveikslais, gražiai nušienauta žole ar besistiebiančiu medeliu ar pražydusiomis gėlėmis. Jau kelintą savaitgalį neatsidžiaugiu naujomis grindimis ir dirbtuvėmis. Nu kaip gražu, na kaip patogu. Galima džiaugtis arba galima bumbėti. Tai kažkas netobula, tai kažkas ne taip greitai. Bet iš esmės, viskas taip gerai, kad sunku ir sugalvoti.  Vaikai visada buvo asmenybės, bet dabar jau labai protingėja, savo nuomonę reiškia tvirtai ir drąsiai. Kaimukas yra procesas ir ten judesio yra, tai koks kampas ima ir apsitvarko, tai medeliai ar krūmai auga, tai koks stalo žaidimų vakaras su vaikais būna, tai pirtyje atrakcijų prisigalvojam. Mes pakeliaujam, svieto pamatom ir savo dviračiais praminam vieną ar kitą ratuką.