Pukiokes blogas

 Visokių nestandartinių pusryčių esame apturėję kelionėse ir įsimintiniausi yra ne tie, kurie yra švediško stalo tipai - pasitenki ko nori, kiek nori ir panašiai. Įdomiausi yra visokie "edge case", tai dalinuosi savo sąrašu: 1. Piza, Italija - pusryčiai yra 800m nuo apartamento, gan prabangioje kavinėje gali užsisakyti kavos ir saldų pyragėlį. 2. Kutaisis, Gruzija - pusryčiams patiekiami tokie tradiciniai patiekalai, kad net man buvo sunkiai valgomi. Sūris yra nerealaus sūrumo, dar kažko pamakaluot. Kaip visada saugu imti kokį kiaušinį. 3. Solvesbergas, Švedija - pusryčiams yra keli produktai šaldytuve ir tipo pasigamink pats. Kiaušai, pomidorai, margarinas, pusė atpjauto agurko, pradarytas pakelis pieno. Kameroje vienas stalčius yra su užrašu - privat :) 4. Koldingas, Danija - pas tokia Folčio viešbutuko savininkę, pusrusyje yra patiekiami pusryčiai. Stalas nukrautas, bet... iš tikro apstatytas indais, o ne jų turiniu. Suvalgai abu mėsos griežinėlius, tai po kelių minučiu da...

 Pakeliui į Legyną sustojome Kolding mieste be jokių lūkesčių, be jokių išankstinių minčių ir jis labai maloniai mus nustebino savo istoriniais pastatais, senamiesčiu ir naujais pastatais.  Gatvelėse vyrauja raudonų plytų namukai su įmantriais arba paprastais dekorais, vyrauja kelių aukštų namukai ir naujo amžiaus aukštais pastatais. Bet esmė, kad tie nauji pastatai yra gražūs - ar tai ant pastato ženkliai per didelis Design užrašas, ar ryškiai, ryškiai morkinis bendrabučio fasadas ar universiteto fasadas, kuris atsidaro ir užsidaro... Labai gražus uostas su pilimi, gatvelėmis, prabangiu paprastumu.

 Šiandien taisiau. Taisiau gan neseną, bet neveikia čią radiją. Radijo imtuvas visai stiliovas, su tokia šonine rankenyte, toks modernus vintažas. Trynė ta radija kaime ir jau jaučiau, kaip keliauja link konteinerio. Tai teko imtis iniciatyvos ir surasti remonto dirbtuves ir sutaisyti tą radiją. Rekomenduoju Henriką, Henrikas yra iš tos senos kartos žmonių, kur viską gali sutaisyti ir dar maloniai bendraujantis, mokantis telefonu naudotis ir padiktuotą telefono numerį patikrinti, prieš išleidžiant tą daikto savininką savais keliais. Taigi garsiakalbio laiduko primontavimas kainavo man 5 eurus ir ta radija dar tikiuosi ilgai džiugins mane ir aplinkinių ausis. Valio taisymui!

 Likom namie savaitgalį, bet reikalų, pramogų, kaip per visą žiemos mėnesį: - kino teatras - kraujo donorystė - Birštonas ir Prienai - Kauno miesto šventė - dviračiai - trys muziejai - ledai - susitikimas su draugais keliose kultūringose ir nelabai kultūringose vietose Ir žinoma... geram savaitgaliui jau tampa tradicija aplankyti vieną parduotuvę ir joje prisikrauti krepšius sportinės aprangos ir reikmenų... <norėjau foto įkelti, bet cėl neveikia>

 Pagaliau vėl galiu nuotraukas kelti į blogą. Teko net kitą browserį įsitaisyti, kad foto kėlimas atsigautų. Taigi, užmatytas gatvės meno egzempliorius patraukė mūsų akis ir net pasidarėm selfį. Pirmą kartą pralėkėm pro šalį, o šį kartą sustojom ir pasimėgavom gero meistro kūriniu!

 Prasilėkėm šiandien, labai smagiai pralėkėm ir net susitikom keletą pažįstamų pakeliui. Minam jau kelintą kartą į Savanorių kalną ir atrodo, kad kiekvieną kartą tas kalnas lengvėja. Yra tam kalne perėja, ties kuria įkalnė panuožulnėja or visada žinau, kad jau daugiau nei pusė įveikta ir jau galiu beveik atsipūsti arba padidinti greitį ir lėkti tolyn. Šiaip pakilus sukam pro mažas gatveles ir sukam link studnetyno, molo ir šį kartą leidės pėsčiųjų tiltu žemyn į Panemunės šilą, ten apsukom ratą ir per Jiesios pusę grįžtam Čiurlionio tiltu namo. Tiesa... yra tokia stotelė - Upė teka ir ten yra smagi vieta pasisėdėti. Kuri traukia, kuri tiesiog yra gera vieta su gera kompanija pasėdėti, taip lengvai ir neįpareigojančiai.

 Šį savaitgalį tik sekmadienį iškūriau į gatves su dviračiu, o kaime neištaikiau progos. Bet maniškiai visi sėdo ant dviračių ir kas mažesnį, kas didesnį ratą suko su dviračias. Tai į parduotuve su kokiu reikalu, tai tiesiu plentu pirmyn- atgal. O aš kaimuke pavairavau traktoriuką ir šiek tiek gerai dygstanti žolė gavo per galvą.  O po eurovizijos šeštadienį, labai norėjosi pralėkti su dviračiais. Kaip tarėm,  taip ir padarėm. Prasukom pro kelis kalniukus ir pasiekėm naują greičio - 46/k. Man atrodo, kad šitas momentas pasiektas leidžiantis uošvės liežuviu. Dviračiai pas mus jau baigia įaugti į rutiną, tai net pasvarstom apie naujųdviračių įsigyjimą. Bet nesugalvojam, kokių norėtume: plentinių, gravel, mtb ar dar kokių ten rūšių yra...