Pukiokes blogas

 Upė ir akmuo Akmuo visas ramus Kur paliksi, ten ir rasi. Vėjas jam tik juoką kelia. Upė teka, bėga, lekia. Žvilgt, čia yra, čia nėra. Bėga ir veržiasi link tikslo. Akmuo sutikęs upę, jos visai nesupranta. Upė sutikusi akmenį tik gūžteli pečiais. Kiti pasauliai be žodžių laikosi vienas nuo kito atokiai.  Gimęs bėgti, leki išsižiojęs, Suvokęs savo lemtį ramiai viską išlauksi. Akmuo ir upė abu lyg vienas niekad nebus.

 Koks eilėraštis be dramos? Skausmo, liūdesio trūksta. Koks eilėraštis, jei linksma? Čia geriausiu atveju užstalė. Dramos, intrigos, keliai ir vingiai, Persipynę savo syvais. SkaitI ir oda pagaugais eina, Čia tai dramatizmas.

 Kaip gali būti skanu,  kai taip rūgštu? Dedi burnon skiltelę,  o rūgštumas per visą kūną gelia. Rinkti juos sunku, Nes krūmai dygliuoti. Ir kas čia per vaisius, Kai kietas lyg akmuo. Rūgštus, spygliuotas, kietas, Ir nenusakomo skonio. Skonis lyg puokštė, Skleidžias lyg žiedas. Sodrus tas skonis pabuvęs su cukrum, Pamirkęs, pabrinkęs suranda draugystę. Pabūna, padžiūna ir tirpsta burnoj, Kai negali sustoti, kol nesibaigia viskas.

 Dvi dienos Laužai galvą, eini Kalbi lyg protingų minčių srautas užgultų tavo smegenis. Mislyji ir galvoji, Kaup vūtų gerai, kad smegenys atlaisvintų mintis ir eitų pailsėti. Eini ir kojos eina atskirai, Mintys teka lyg upė, o kojos eina akmeniniu grindiniu. Grindinys visiškai kitaip jaučia, Jį batai glosto kasdien lyg švelnus vėjo gūsis smėlio kopą. Kopos šiurena ir smilgas kedena, Lyg bangos verčia vandenį į purslus ir teškia žemyn  Dvi bangos liejas į vieną, Dvi dienos virsta viena diena ir lauki savaitgalio lyg oro gūsio.

 Tolis yra prabanga. Tolis yra regėjimo laukas. Tolis yra akių ganykla. Regi tolyn ir niekas nekliūna. Tolyn kiek akys užmato. Jokių sienų ir kaimynų. Žaluma, laukai, medžiai ir krūmai. Čia regėjimo prabanga. Kai akių nestabdo žmonių stabai. Horizontas, laukai ir dangus Abu susijungia į vieną. Ta visuma ir yra toluma. Tolis regėti, tolis nejausti. Tolis matyti ir nevaržyti. Tolis stebėti ir jausti.

 Eina ne savo kojom, pažįsta pasaulį. Lipa į medį, lenda į krūmus Be pastangų. Miega popiečio baltuos pataluos, Jokio žodžio, jokio ženklo, Jokio protesto ar džiaugsmo kažkuo. Neša pandą visur ir kalba su ja, Bet kur ta esmė su pašnekesiu. Jos klausi, o ji tuo buku žvilgsniu ir sagom vietoj akių.  Atsakymo jokio, emocijos nėra. Bet panda traukia ir buria kažkuo, Pliušinis žaislas be sielos, kalbos traukia kažkuo. 

 Didi ta banga, virstanti smėlin. Ir ketera balta, kaip žirgas atjoja. Sudužta kaip stiklas ir nieko nelieka. Smėlio galybė, lyg smegduobė kviečia. Panirti, išnykti ir nieko nelikti. Lyg priešai ir draugai vienas be kito negali. Tas triukšmas pradingsta su bangos virsmu. Virsta banga ir išsilieja vanduo. Ir išnyks banga lyg sesė kita. Banga po bangos, susigeria smėlin. Tas smėlis lyg nosinė sugeria ašaras. Kiekvieną akimirką nieks nesibaigia, nes ašarų pilna jūra. Be atvangos liejas ir liejas, Tos raudos ar bangos,  juk niekas nežino. Bet smėlis atleidžia ir viską užmiršta.