Pukiokes blogas

 Likom namie savaitgalį, bet reikalų, pramogų, kaip per visą žiemos mėnesį: - kino teatras - kraujo donorystė - Birštonas ir Prienai - Kauno miesto šventė - dviračiai - trys muziejai - ledai - susitikimas su draugais keliose kultūringose ir nelabai kultūringose vietose Ir žinoma... geram savaitgaliui jau tampa tradicija aplankyti vieną parduotuvę ir joje prisikrauti krepšius sportinės aprangos ir reikmenų... <norėjau foto įkelti, bet cėl neveikia>

 Pagaliau vėl galiu nuotraukas kelti į blogą. Teko net kitą browserį įsitaisyti, kad foto kėlimas atsigautų. Taigi, užmatytas gatvės meno egzempliorius patraukė mūsų akis ir net pasidarėm selfį. Pirmą kartą pralėkėm pro šalį, o šį kartą sustojom ir pasimėgavom gero meistro kūriniu!

 Prasilėkėm šiandien, labai smagiai pralėkėm ir net susitikom keletą pažįstamų pakeliui. Minam jau kelintą kartą į Savanorių kalną ir atrodo, kad kiekvieną kartą tas kalnas lengvėja. Yra tam kalne perėja, ties kuria įkalnė panuožulnėja or visada žinau, kad jau daugiau nei pusė įveikta ir jau galiu beveik atsipūsti arba padidinti greitį ir lėkti tolyn. Šiaip pakilus sukam pro mažas gatveles ir sukam link studnetyno, molo ir šį kartą leidės pėsčiųjų tiltu žemyn į Panemunės šilą, ten apsukom ratą ir per Jiesios pusę grįžtam Čiurlionio tiltu namo. Tiesa... yra tokia stotelė - Upė teka ir ten yra smagi vieta pasisėdėti. Kuri traukia, kuri tiesiog yra gera vieta su gera kompanija pasėdėti, taip lengvai ir neįpareigojančiai.

 Šį savaitgalį tik sekmadienį iškūriau į gatves su dviračiu, o kaime neištaikiau progos. Bet maniškiai visi sėdo ant dviračių ir kas mažesnį, kas didesnį ratą suko su dviračias. Tai į parduotuve su kokiu reikalu, tai tiesiu plentu pirmyn- atgal. O aš kaimuke pavairavau traktoriuką ir šiek tiek gerai dygstanti žolė gavo per galvą.  O po eurovizijos šeštadienį, labai norėjosi pralėkti su dviračiais. Kaip tarėm,  taip ir padarėm. Prasukom pro kelis kalniukus ir pasiekėm naują greičio - 46/k. Man atrodo, kad šitas momentas pasiektas leidžiantis uošvės liežuviu. Dviračiai pas mus jau baigia įaugti į rutiną, tai net pasvarstom apie naujųdviračių įsigyjimą. Bet nesugalvojam, kokių norėtume: plentinių, gravel, mtb ar dar kokių ten rūšių yra...

 Susidėliojo savaitgalis mieste, tad ėmėm jautį už ragų ir kinkėm dviračius į trasą. Pamąstėm, kad reik dienos pradžioje lėkti ir iš karto  po pusryčių išlėkėm į trasą. Lėkėm link Babtų, Vandžiogalos, Domeikavos ir baigėm viską savo pamėgtoje ledainėje. Kelio ruožai visi nenuobodūs ir įvairūs, buvo pora sukilimų, buvo žvirkelio apie 6, buvo labai lygių kelių, buvo duobėto asfalto, buvo gražių miestelių su unikaliomis centrinėmis erdvėmis.  Šiaip kraštovaizdis labai patiko, nes gamta bunda, daug kelio buvo palei upę ar šiaip dairymosi į žalias pievas. Tiesa, važiavau aš su šortais ir turėjo įdienojus sušilti, bet ... sušilo iki 7 laipsnių, o jutiminė buvo 5. Tad kelionę baigiau šiek tiek atvėsusi ir ledainėje elgiausi sau nebūdingai - ėmiau pyragą, o ne ledų.

 Jaukios... toks pirmas jausmas buvo varžybose. Net pats organizatorius ir vedėjas vadino varžybas varžybėlėmis ir visi dalyviai gavo po medalį ir šokoladą. Toks ratas tėvų, pažįstamų darosi su tais dziudo renginiais. Tai buvęs kolega, tai kitaip kalbintas žmogus, tai kursiokas, tai vaikai kartu ne pirmose varžybose trinasi. Tokie jau iš matymo matyti veidai ir darosi vaikų dziudo burbulas.

 Vakar buvo aišku, kad važiuoju su dviračiu į sodą. Tik buvo klausimas ar grįšiu taip pat su dviračiu, ar su traukiniu nuo Jūrės. Pirmyn myniau pro Čiurlionio tiltą ir visu tiesiu keliu iki Garliavos, ten šokau į Marijampolės kelią ir makalavimosi nuotykiai prasidėjo. Sukausi per visokius užkampius, kol atlėkiau į Veiverius, paskui kažkokių neregėtų šunkelių radau link Jūrės. Teko ir žvirkeliais važiuoti, ir lauko keliukais, ir absoliučiai smėlio keliukais. Baisiausi yra smėli, toks purus smėlis, kur mano piršto storio padangos sminga ir neina niekaip važiuoti. Atlėkiau į sodą pirma ir prasidėjo kuitimosi reikalai, ką nupjauti, ką sukasti, ką pasodinti, ką palaistyti. Ir taip kuitėmės visi pirmą kartą šį sezoną. O atgal su dviračiu buvo nuotaikos važiuoti tiek pat, kiek ir į priekį. Sėdau ant dviračio ir nurūkau, kol namiškiai sodo rakandus baigė sunešti. Pasivijo mane sodininkų mašinistų ekipažas už Pažėrų, vyniojau aš toliau ir grįžau visiškai kitu keliu, nei lėkiau pirmyn. Pirma...