Pukiokes blogas

 Vežu šiukšles, atkeliu konteinerio dangtį, o ten - dėžutė. Įsižiūriu - lyg ir smuiko formos ta dėžutė. Smuiko man nereikia, tikrai nereikia. Bet savo smalsumo vedina aš beveik įsibraškinu į konteinerį ir sugebu išsiimti tą pailgą dėžutę. Dedu dėžutę ant žemės ir tas smagus jausmas - kas bus, kai atversiu dėžutę: yra kas viduje ar tuščia? Jeigu tuščia, tai tikriausiai grąžinsiu atgal į konteinerį. Atveriu, o ten raudonam apmušale guli smuikas. Visas senukas, kaip ir visa dėžutė. Stygų nėra, bet visas lyg su visomis dalimis. Truputį lyg palūžęs smuikelis, bet labai mielas. Labai įdomu, kaip jam seksis, kur jis pas mus apsistos. Dėžutė iškelta iš konteinerio Senučiukas smuikas

 Kaip šiandien per plauką nenusipirkau dar vieno dviračio. Labai nedaug trūko, bet aš nenusipirkau juodo, gan lengvo dviračio su siaurom padangom, didelėm žvaigždėm priekyje ir mažom žvaigždėm gale. Šiandien nuvežiau į dviračių remonto dirbtuves savo dviratį, kuris buvo kelis metus pas tėvus lauke, jeigu tiksliau - patvoryje. Dviratis, kaip išsiaiškinau yra 1975-1985 laidos, sportinis ir nuvalius žalią sluoksnį yra šiek tiek parūdijęs. Dviratis yra Sprick Senori, tai buvo dviračių gamintojas kadaise, o dabar yra lyg likęs dviračių didmenininkas. Tėvų klausiau, iš kur tas dviratis galėjo būti - nebepamena, bet kiek mano atmintis neša - jį tėtė parsivežė iš Vokietijos, tuomet, kaip ir mašinas vairuodavo iš ten pat. Lyg esu mokyklos laikais su juo važiavusi, lyg yra padanga sprogusi man važiuojant, lyg... Gulėjo jis neliestas gan ilgai ir tuomet aš pernai jį užmačiau, o šiemet ištraukiau, nuploviau, WD  supurškiau, šiek tiek bandžiau pamiklinti ir priėmiau verdiktą - išgelbėti. Š...

 Turiu mėgstamą ledainę, turi ji dvi lokacijas. Viena lokacija senamiestyje, kita - Laisvės alėjoje. Ledai tokie geri ir skanūs, kad ledų užsuku žiemą, lietui lyjant, nuklysti link ledainės, nors ji visai  nepakeliui, lauki eilėj, kuri vinguriuoja lauke. Ir... atsidarė nauja ledainė, visai šalia mano mylimos, tik kitoje alėjos pusėje. Nuėjau išbandyti kurią čia dieną. Įeinu ir autentiškos toje erdvėje buvusios grindys yra pakeistos, bandyta išlaikyti tokį patį stiliu, bet plytelės yra porą kartų didesnės. Ledų pasirinkimas yra gan platus, patraukė akį rikotos su medumi ir Guiness skonio ledai, tad imu abudu. Ir... liksiu ištikima savo mylimai ledainei, nes nesijautė, nei rikotos, nei medaus, nei Guinesso skonio. Tikrai valgomi ledai, bet jie tokie bedvasiai ir tas interjeras toks posh, kur esmė interjeras, o ne pats produktas... ledai.

Išlydėjau vaiką į pirmą kelionę autobusu ir jau visi miegai išbėgo. Gurkšnoju kavutę, žiūriu Labas rytas ir jame rodo skulptorių V.Vaičaitį su jo įrengta parodų sale.  Norėčiau užsukti į tikro skulptoriaus erdvę ir pasidairyti. Jeigu būsim pajūryje ir bus laiko, noro, tai būtų puiki atrakcija man pabuvoti medžio kūrėjo studijoje ir šalimais esančioje parodos salėje.

Turiu rimto ryžių pudingo receptą ir turiu paprasto ryžių pudingo recepta. Tą tikrąjį indišką ryžių pudingą gaminu ganėtinai retai, o paprastutis ryžių pudingas pats pasigamina kartą į mėnesį. Paprastas ryžių pudingas net nebepamenu, kaip atsirado meniu, bet kažkur paskaičiau, kažką savo pridėjau ir jis tapo mano ryžių pudingu, kurį vaikai valgo pusryčiams arba kai grįžta iš mokyklos. Ryžių pudingui reiks: - 1 puodelio apvaliųjų ryžių (naudoju didesnį puodelį, kad pudingo liktų ir kitai dienai) - 4 to paties tūrio puodelių 3,5% pieno(dar įpilu 0,5 puodelio, kad nebūtų tirštas pudingas) - žiupsnis druskos - 2-3 valg.šaukštai cukraus - 1 arb.š. vanilės ekstrakto  Gaminimas: - Užvirti pieną su cukrumi, druska ir vanile, supilti ryžius - Maišyti kas 5-7 minutes, nes laiko matui "naudoju taimerį", kad nestovėti prie puodo ir kad neužmirščiau pamaišyti, kol sukiojuosi virtuvėje su kitomis veiklomis Po ryžių supylimo viskas užtrunka apie 35 minutes, į virimo pabaigą matosi, kokia pu...

 Šiandien buvo pilna diena nuotykių, nuo rytinio vaikų pasveikino su tėčio diena, nuo bendrų pusryčių, nuo kilimų rokiruotės iki žygio partizanams paminėti ir didesnių nuotykių, kurie finalizavosi priimamajame ir kokį 30 metų nematytos draugės. Taigi, šiandien suvokiau, kad mano tėtis yra bebaimis ir jis puikiai tiktų būti lenktynininku, aukštalipiu ar kitos specialybės žmogumi, kur baimės jausmas gerokai turi būti praoperuotas. Tėčio dieną mes su tėčiu pažymėjom priimamajam, nes bebaimiams irgi kartais prireikia medikų pagalbos.

 Vėl skaitau, vėl su pasimėgavimu geriu kūrinius kitų minčių ir užmanymų. Pietinia Kronikas, autorius Rimantas Kmita. Pirmiausia tenka adaptuotis prie nenorminės kalbos, tada keliauji žmogus laiku atgal, kur vėjai gal ok, kur tašėmis veži iš vienos šalies prekes į kitą šalį, kur muitinės tarp šalių, kur visokių bizniukų būdavo ir karts nuo karto prireikavo greitų kojų arba itin didelės drąsos. Kur norėjai būti kaip visi, kai norėjai nebūti kaip visi, kai vyko žmogaus virsmas į suaugėlį. Pirma knygos salis labai įtraukė, nes labai surezinavo su mano vaikyste, o antroji dalis arba paskutinis šimtas puslapių tokios nostalgijos lavinos nebebuvo ir viskas tykiau rutuliojosi. Šiaip pasiėmiau šią knygą galvodama skeptiškai, bet sugraužiau gan greitai ir maloniai. Vien ta Šiaulių kalb labai daug priduoda knygai ir laikmečiui savasties. Positioning, autoriai Al Ries ir Jack Trout. Ši knyga atsitiktinai atkeliavo pas mane, tiesa pasakius pasiskolinau ją, savininkui net nežinant. Teks nežinan...