Pukiokes blogas

 Užderėjo, vėl daug užderėjo rabarbarų ir kepu pyragus, o Kęstas verda kompotus iš tų rabarbarų. Rytė tuo tarpu mokosi skirtumo tarp rabarbarų ir barbarų, panašiai kaip mokėsi kumštį atskirtį nuo eismo kamščio. Šiemet trečias rabarbarų pyragas gavosi interpretuotas, modifikuotas ir kitaip transformuotas. Pristatau rabarbarų pyragą su varške. Rabarbarų pyragas su varške Tešlai reiks: 225g miltų 100g šalto sviesto 70g cukraus Pusė apelsino žievelės 2 arb. š. Obuolių balzaminio acto (koncentratas) 60 ml šalto vandens Rabarbarų įdarui: Apie 400g rabarbarų 180g varškės  (sausos, birios) 90g cukraus Vanilės ekstrakto Pusė apelsino žievelės Aptepimui: 1 kiaušinio 2-3 šaukštų cukraus Gaminimas: Sumaišom miltus su cukrumi ir apelsino žievele, sutarkuojam sviestą, supilame vandenį į actą ir suminkome (neperminkom) tešlą, įsukame į plėvelę ir padedame į šaldytuvą pailsėti bent 30 min. Užkaičiam orkaitę 200C. Rabarbarus nulupam, supjaustom ir užpilame cukrumi. Tešlą iškočiojame tarp 2 -jų...

 Šį kartą sugalvojau labai rimtą mįslę, kas parašyta po tinkuotom sienom? Matosi, kad buvo raidės, bet žodis nesusideda. Na gudručiai, kas išrutulios mįslę, tam košės ryte nereiks virti arba kokį gurmė patiekalą prašalaičiui padarysiu.

Donelaičio kavinės interjeras Donelaičio šonkauliai Donelaičio jautienos sumuštinis  Su vaikais nulėkiau į Donelaičio kavinę, kuri pravažiuojant vis moja su paveikslais iš interjero. Moja tas menas, bet ne paveikslus juk valgysi žmogus. Su merginom pirmą kartą po kurio laiko išlindom į viešumą ir pavakarojom. Arba tiksliau bandėm valgyti, nes vaikų įgūdžiai valgyti kavinėse yra užmiršti ir baisiai sunku nusėdėti vienoje vietoje ir ramiai laukti maisto ar mėgautis juo. Meniu Donelaičio neilgas ir aš visuomet vertinu mažesnį pasirinkimą nei ilgą šaldytų produktų sąrašą. Vaikams pasirinkimo mažai, bet visgi išsirinkom sriubą ir šonkaulius su jautienos sumuštiniu. Moliūgienė su kepintomis moliūgų sėklomis, kaip sviestas sviestuotas ir jeigu moliūgų sėklos tinka duonoje visai nereiškia, kad jos tinka sriuboje. Sultinys, kaip moliūgų sriubos pagrindas geras, bet tos sėklos pakišo koją. Šonkauliai buvo be meilės, nes guminiai šonkauliai su neįnoringu padažu yra nuodėmė patiekti, kai men...

 Įsitaisiau pernai šašlykinę ir tuo didžiuojuosi. Žinant, kad aš nesu daiktų vergas, tai labai skambi frazė. Frazė kaip paukštis, bet tas paukštis atskrenda beveik kiekvieną savaitgalį, kai kepam ką nors toje šašlykinėje.  Priešistorė - kai ieškojau šašlykinės, dairiausi ir į skelbimuose esančias šašlykines, kur rimti vyrai gamina jas ir į prekybcentrių asortimentą, bet pasirinkau lipdynį iš grožio, funkcijos ir cinkelio.  Tiesa, aš turėjau širdžiai mielą daiktą, kurį sunku pavadinti šašlykine, bet vis dėl to atlikdavo kepimo funkciją - aprūdijęs lovys, kuris jaunystėje tarnavo kaip indas kiaulių putrai pilti ir kiaulėms šlamšti ėdalą, kad net jų ausys lapnotų. Labai romantiškai šį procesą aprašiau, nes taip ir pamenu tas kiaules pas babytę kaime. Babytė šutindavo bulvės, pridėdavo gardumynų, marmaliuodavo ėdalą, paskui kibirais nešdavo į tvartą. O tvarte atskiruose gardeliuose gyvendavo kiaulės, kur su pagaliuku gaudavo per ausis, kad atsitrauktų ir leistų pripildyti lov...

Žirnienė kepta pečiuje  Vakarojimo meniu dažnai apsiriboja pirktiniais užkandžiais. Kažką patriauški, bet suvoki, kad naudos organizmui nėra. Maisto pramonė gerai padaro skonius, kad trokšti imti iš dubenio ir krimsnoti, imti dar ir dar. Sugalvojau visiškai paprastą alternatyvą pirktiniams užkandžiams ar kokiems kitiems traškiams ir ėmiausi eksperimento. Paprastų skaldytų žirnių kaime visada yra, o kaimo parduotuvėlėje radau lašinukų spirgams. Taip užgimė eksperimentas pavadinimu žirnių košė, bet ne paprasta košė, o troškinta duonkepyje. Žirnių košei reiks: Apie 0,5 litro sausų skaldytų žirnių Bryzas lašinių (įtariu kokie 300-400g) 2 svogūnai Alyvuovių aliejaus Apie 50g sviesto  Druskos, pipirų Žirnių košės gamyba Užmerkiau žirnius per naktį, bet gavosi taip, kad mirko tie žirniai 24 valandas. Paviriau žirnius apie 30 minučių, bet jie liko nepilnai išvirti. Verdant ilo putos, tai jas nugriebiau. Apvirti, bet neišvirti žirniai Svogūnus smulkiai supjausčiau ir pakepiau su alyvuo...

Iš Pajūrio visai nenorėjom skubėti namo, tad ėmėm senąjį kelią ir pradėjom savo maršrutą nuo sustojimo Priekulėje. Pasivaikščiojom po parką, neužsibuvom ir nulėkėm toliau. Drėverna šiltai priėmė ir maloniai prasukom ratą pro apžvalgos bokštą, namelius ir žaudimų aikštelę. Kęstas pirmą kartą užlipo į bokštą ir dairėsi su pasigėrėjimu, o Ieva su Ryte jau pernai visur buvo, tai aprodė, kur kas yra. Po to užsukum į Svencelę, o ten jausmas, kad patenki į Olandiją, kur daug kanalų ir architektūrinių variacijų. Drėvernos apžvalgos bokštas Svencelės kanalai Kintuose užsukom į kepyklėlę, Šilutėje nesustodami pasidairėm pro centrą, o Viešvilėje ilgiau praleidom parke. Paskutinis sustojimas Seredžiaus piliakalnis su nuostabia panorama.

 Važiuoji keliu ir užmatai mažame miestuke kepyklėlę. Užsuki, lyg vaizdas tuštokas, bet už prekystalio nuoširdus žmogus, o spurgos šviežios šviežios. O kur dar pagalba aplinkai, kai kavos atrodo kaip perdirbtas arba su gero eko prieskoniu. Miela ir malonu... Kintų smagurinė