Pukiokes blogas

Suskaičiavau kelionės į Italiją išlaidas, suskirsčiau išlaidas į kelias kategorijas: Skrydis Viešbučiai Maistas, gėrimai, lauktuvės, draudimas Mašinos nuoma, parkingas, kuras Daug visko pamatėm, paregėjom ir aplankėm apie 15+ skirtingų, mažesnių ir didesnių Toskanos, Umbrijos, Romanijos miestų. Taigi išlaidų didžioji dalis nukeliavo viešbučiams - apie 812 eurų už 7 nakvynes, tad vidutiniškai kainavo nakvynė apie 116. Pigiausia nakvynė kainavo 90, brangiausia - 134 eurus, visos mūsų pasirinktos nakvynės turėjo vienokius ar kitokius pusryčius. Antra vieta atitenka su mašina susijusiems dalykams, viso gavosi apie 500 eurų , iš jų mašinos nuoma su draudimu apie 267 eurų. Maistui, gėrimui ir minimalioms lauktuvėms gavosi nedidelė suma - 355 eurų , tad apie 45-50 eurų dienai, žiūrint kaip skaičiuosi - 7 ar 8 dienoms.  Mažiausia dalis yra bilietai už skrydį pirmyn ir atgal maršrutu Kaunas-Piza-Kaunas - 235 eurai. Summa summarum kainavo apie 1900 eurų savaitė dviems pakeliauti per Ita...

 Yra keksas su cukinija, yra Kęsto pakeptos cukinijos, bet yra ir cukinijų apkepas. Kaip bulvių plokštainis ar kugelis, bet tik bulvės išmainytos į cukinijas. Cukinijų apkepui reiks: - 1kg nuluptų ir su mandolina smulkiai sutarkuotų cukinijų - 150g miltų - 100g fermentinio sūrio supjaustyto kvadratėliais - 100g balto sūrio supjaustyto kvadratėliais - 6 kiaušinių - 60g sviesto - 2 didesnių svogūnų - aliejaus apkepti svogūnus ir patepti skardą - druskos, pipirų Gaminimas: - smulkiai supjausčiau svogūnus ir pakepiau su nedaug aliejumi, paskui įdėjau sviestą, kad išsilydytų sviestas - jaunų cukinijų nereikia lupti, o senbuves nulupau, išskobiau sėklas ir sutarkavau su smulkia mandolina (~3mm juostelės) - sumaišiau miltus su druska ir pipirais ir šiuo mišiniu apibarsčiau sutarkuotas cukinijas - lengvai paplakiau kiaušinius - sumaišiau cukinijas su kiaušiniais, sūriu, pakeptais svogūnais ir sukrėčiau į aliejumi pateptą skardą (apie 25x35cm) - kepiau 180C įkaitintoje orkaitėje apie 1 val,...

 Greit ir lėtai pralėkė 7 dienų kelionė dviese po Italiją, jos miestus, jos kalnus. Ir šiek tiek statistikos: - išlėkėm iš Lietuvos sekmadienį vakare, grįžom sekmadienį vakare - aukščiausia automobilio užfiksuota temperatūra buvo 39,5 laipsnio - aplankyti 3 Italijos regionai: Toskana, Umbrija, Romanija ir atskira valstybė - San Marinas - per 8 paras (įskaitant ir laiką LT) nueita 180.649 žingsnių. Minimum - 14K, maximum - 32K. - aplankyta miestų: Pisa, Florencija, Siena, Arezzo, Perugia, San Marinas, Pisa. Mažesnių miestukų buvo tiek daug, kad sunku juos visus bus ir išvardinti. Keli įdomesnių pavadinimų: Gubbio, Bibbiena, Pistoia, Volterra, Pienza, Assisi, San Gimignano ir daug kitų. - nuvažiuota apie 900km kalnų keliukais, pro miestelius, slėnius, regioninius keliukus visiškai vengiant autostradų - biudžetą suskaičiuosim šiek tiek vėliau, bet pagrindinės išlaidos buvo viešbučiams, mašinos nuomai su kuru, parkingui, šiek tiek maistui ir 0€ mokamiems įėjimams į muziejus, galerijas....

 Daug, labai daug visko sugėrėme per savaitę Italijoje. Šį kartą maistas buvo mažiausio prioriteto ir tiesiog buvo tik funkcija. Taigi pirmas postas iš Italijos yra apie maistą, kurio nevalgėme Italijoje. Bet visada galima jį pasigaminti namuose su beveik turimais ingredientais.

Gimė idėja, o dabar ji jau auga aukštyn. Ta idėja apie dirbtuves gimė netikėtai vieną sekmadienį ir po kelių savaičių dirbtuvės jau iškilo. Aukštis dirbtuvių buvo planuotas, bet realiai iškilo aukštesnės dirbtuvės ir turi daug žavesio  tas aukštis. Tad šį kartą sutūpėm "antram" aukšte ir gėrėm kavutę. Geras jausmas, labai geras aukštis makaluojant kojas ir dairantis aplink. Vaikai pradėjo savo dirbtuvių dalybas, čiuožykla, supynės, baldai, antras aukštas ir kitos idėjos.

 Šiandien su Aiste apsukom ratą, šnektelėjom ir šiaip pasibuvom į valias. Ir kad būtų įdomiau, užėjom į Kunigų seminariją ir šv.Jurgio bažnyčią. Labiausiai patiko Kunigų seminarija, kurios visus aukštus aplankėm - nuo rūsio iki palėpės. Rūsyje maža koplytėlė su valgomuoju, pirmame aukšte įsikūrė svečių namai, antrame redakcija, trečiame didelė salė, ketvirtame įėjimas į salės balkoną, o dar aukščiau - palėpė. Apsilankėm, pasivaikščiojom, visame pastate nesutikom nei gyvos dvasios ir išėjome pilnos įspūdžių. Tą salę aš prisiminiau, nes lankėm kursus prieš vestuves toje salėje.

 Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas - autorius Jaunius Petraitis. Pilnas sarkazmo, pilnas vingrybių romanas, kurį beskaitant reikia mintims adaptuoti į savito humoro personažus ir jų sąsajas tarpusavyje. Savo rekomendaciją skaityti šią knygą skiriu: statybininkams, architektams, marketingistams, ieškantiems savęs ir galvojantiems judėti į kai ą, verslininkams, teisininkams, teisininkų ne itin švarios sąžinės klientams, barakudoms, valytojams, apsauginiams, humanitarams, ieškantiems laimės užsienyje, startuperiams, enterpreneriams ir visiems kitiems mylintiems atrasti smagių detalių apie aplink supančius kitus socialinius burbulus. Derybų vadovas - autorius Keld Jensen. Pribaigiau šią knygą tik dabar, nors skaičiau ankstesniais mėnesiais. Kaip ir nieko naujo, bet lengvai sudėliota viskas į dėžutes pagal derybų stilius: kova,  nuolaidi elgsena, vilkinimas, kompromisas, bendradarbiavimas. Viskas šioje knygoje yra žinoma, bet padėlioti į dėžutes ir šiek tiek atsinaujinti vi...

 Šį rytą messengerio platybėse frazė - "Taip sakant  - dirbtuvės - geriausia gimtadienio dovana !" Galiu tik paantrinti, kad dovana asmeniška, orientuota į mane, į visokius mano pomėgius ir tikrai reikalinga. Tokia reikalinga, kad net mintis kilo - kaip mes čia anksčiau nesugalvojom? :) Gurkšnoju rytinę kavą ir garsiai džiaugiuosi savo dovana - miela, labai miela dovana ir tokia viena iš didžiausių savo tūriu, gautų per visą gyvenimą - nekuklu.  Jau įsivaizduoju, kaip bus stalviršis, kaip bus susidėlioti rakandai, kaip bus vietos medžio ir kitiems dirbiniams į valias. Nereiks toms mano malkoms ir jau pagamintoms galvoms blaškytis po visus namukus ir visas palanges. O ir vaizdas bus neprastas pro itin gražius langus, kuriuos nukreipsim į laukus, į tolius. Nekukli gimtadienio dovana

 O kas jeigu paskelbčiau nieko nepirkimo pusmetį? Kas nutiktų, jeigu pirkčiau tik maisto, higienos ir kitų itin reikalingų daiktų, bet nepirkčiau rūbų, avalynės, buitinės technikos ir dar kažkokių rakandų į namus? Gal namuose lengviau galima būtų praeiti? Gal spintose atsirastų daugiau vietos? Galvoju garsiai, nes nesu tam tvirtai pasiryžusi, dar tik galvoju.

Šiandien istorija su šviežiomis bulvėmis tęsiasi, nes šią savaitę viskas yra aplink jas. Virtos, apkeptos, prie šaltibarščių, prie voveraičių. Bulvės karaliauja ir šį kartą jos buvo išvirtos su lupenomis, sutrintos, tada perspaustos per sietelį, sumaišytos su įvairiais ingredientais ir pašautos į orkaitę. Ir kepiau 220 laipsnių temperatūroje apie 1 val, gal šiek tiek daugiau. Po 40 minučių uždengiau stiklinio indo dangtį, nes virš greičiau rudo, nei apačia. Įvertinimas yra geras, nes kartojom po extra porciją ir skonis geras, valgėm su grietine ir pomidorais. Ingredientai: - 900g virtų bulvių - 300ml pieno - 2 kiaušiniai - 80g sviesto - 50g kumpio ar rūkytos šoninės - 50g dešros ar kitokios mėsos - 70g fermentinio sūrio - 125g mocarelos - 50g kieto sūrio - 4 valg. šaukštai trupinių - 2 arb. š. džiovintų petražolių - druskos, pipirų Eiga: - Užkaičiau orkaitę iki 220 laipsnių - Ištepiau kepimo indą sviestu ir pabarsčiau trupiniais - Viriau šviežias bulves su lupenom, nes buvo mažytės - S...

 Vakar vaikus į stovyklą nuvežiau ir prasukau pro kelis miškus. Nulėkiau pirmiausiai prie ežeriuko, šiek tiek keistas jausmas, kai ežeriukas yra fainas, viduryje miškų, o žmonių yra lygiai 0. Poilsiavietė pastatyta ir prižiūrėta, į ežerą tiltukas yra.  Teko pasimaudyti vienai pačiai, teko basomis pagrybauti, teko pasimėgauti visišku pabuvimu be žmonių, be civilizacijos garsų. Kompaniją palaikę įžūliai atkeliavęs vabzdys, tiesiai nutūpęs ant mano valgomo obuolio. Vabalas labai ūsuotas, atrodo, kad ūsai kelis kartus ilgesni nei jis pats. O po to aplankiau dar kelis miškus važiuodama kaimo keliukais, žvyrkeliukais ir miško keliukais. Važiuoju, dairaisi miškų, kur voveraitės dygta ir pamatau čiobrelių pievą, tokio dydžio čiobrelių plantacijos tikrai nesu mačiusi. Miške ar pagriovyje esu mačiusi čiobrelių pieveles, bet čia atrodo, kad su dalgiu gali pjauti čiobrelius.  Voveraičių kelionėje neradau gausiai, bet užtat čiobrelių užteks visai žiemai - perrinkau ir džiovinu. O bend...

 Penktadienį su vaikais grūdausi mainais į pusryčius. Tiesa, tų pusryčių nelabai mums reikėjo, nes jau buvome užkandę ir kavos išgėrę, kol vaikai mirgojo. Bet atsikėlė vaikai ir ėmėsi vaikai pusryčių gamybos. Ieva kepė kiaušinį, o Rytė ėmėsi blynų kepimo.  Taip, taip, blynų, kurių ji niekada namuose nėra kepusi. Maišė tešlą, liejo blynus keptuvėje, vartė ir gavosi nuostabūs blynai. Padėkos keliauja babai, nes blynai ir savarankiškumas juos maišant, kepant kilo po savaitės pas babą.

 Žiūri vaikai filmą ir reiškia mintis dėl reklamos: ji ilga, jos daug, kam ji reikalinga. Taip neblogai pabumbėjo, kad teko įsiterpti ir argumentuoti reklamos naudą. Bet mano argumentus sumala į miltus, nes juk nueini į parduotuvę ir nusiperki prekes. Netflix pavyzdys irgi nesužavėjo, kur moki ir nėra reklamos. Įdomu, kaip teliką jos žiūrės užsugę ir ar bus be reklamos stebėti tv.

 Šiandien buvo visiškai kitoks pusdienis, kai visi mano reikalai buvo pastumti į šalį ir nukeliavau į Kleboniškio mišką ir su niolika nepažįstamų žmonių buvau kelias valandas, o tiksliau tarant - patyriau miško maudynes. Kai išgirsti žmogus žodį "maudynės" iš karto galvoji, kad maudysies vandenyje, jeigu veiksmas miške, tai vadinasi voliosies miško paklotėje. Bet... šį kartą maudžiausi kitaip - ausimis, akimis, rankomis - savo jutimais. Susirinkom į organizuojamas miško maudynes, tik vieną žmogų pažinojau ir pasinėrėm visi ir visai kitokį man pasaulį.  Ir priėjimas į tas miško maudynes yra kitoks, ne šiaip užduotis, bet "kvietimas": - pasišokinėti per medžius kaip voverei ir kvėpuoti pagal tai nuo apačios link viršaus, nuo vieno medžio prie kito, nuo mažo iki didelio - pažvelgti į mišką ir jo judesį, kad jame juda. Šitas man irgi patiko, nes šiaip tai viskas miške juda, tik greičiai skirtingi. - pagalvoti, kas esi miške, kuo tikrai nenori būti ir kuo norėtum būti. Č...

 Prabėgo pleneras greitai, tik susirinkom, tik pasibuvom visi ir pasibaigė savaitgalis. Bet šiemet buvo vėl smagus pleneras, kuris startavo ketvirtadienį vakare. Tiesa, ketvirtadienį buvom ne visu sąstatu, bet kad galėjo, tas atlėkė. Kaip jau visuomet nutinka, pats stipriausias vakaras būna pats pirmas - šokiai, dainos, muzika, pasisėdėjimas buvo labai vykęs. Penktadienį vienas žmogeliukas buvo supančiotas darbo saitais, tai mes su Bubu sėdom į karietą ir išrūkom į miestą. Apsukom ratą pro miestą ir jo krautuves, grobio vietas. Visas grobis: - Hidrokostiumas vyresnėlei - Trys ąžuolinės kėdės - Vilnonis kilimas - Raudonas takas (jau panaudotas kaip raudonas kilimas plenere, buvo patiestas prie įėjimo ir akcento uždėjo plenerui) - Senovinis lagaminas Gastrolės, tai galim pavadinti šią išvyką su parsivežtu grobiu. O grobis smagiai buvo išsidalintas ir atgims naujam gyvenimui. Šeštadienį visu sąstatu kibom į kūrybines vingrybes ir Rytė, Ieva, Bubas, Ilona liejo dažus ant drobių. Iev...

 Jau porą kartų užsukom į miniatūrų parką Ukmergėje. Vaikystėje gyvenau netoliese, visa teritorija buvo aptverta aukšta tvora  ir buvo kareivukų, kariškių vieta. Iškeliavus kareiviams iš Lietuvos, esu ir aš įsliūkinusi į kareivinių teritoriją ir kažkokiam sandėlyje ieškojusi, ko nepametusi.  O dabar visa kareivinių teritorija atgijo ir miela, malonu po šią atgijusią vietą pasivaikščioti. Miniatiūros dygsta, visur konceptualiai suskirstyta teritorija į Lietuvos regionus, teka upės, ežerai.  Autoriaus ar jų komandos mes neišsiaiškinom, bet lenkiu galvą už koncepciją, už įgyvendinimą, už naują traukos objektą mano gimtojoje Ukmergėje. Anksčiau miesto svečius vesdavau į piliakalnį, senamiestį, o dabar ir į miniatiūrų parką pakviesiu. Ukmergės Miniatiūrų parkas

 Vakar prasuku ratą su dviračiu per Kauno ir Garliavos kraštą. Sukau ratą, pirmą kartą užklydau į tas vietas ir privažiavau rajoną, kuria pasirodė nemielas, nejaukus ir kažkoks keistokas. Karkazai, Ireniškiai, Teleišiai - miestukai ar rajonėliai, apie kuriuos nestipriai žinojau. Nemielas rajonas

 Maži malonumai veža ir šį kartą mano malonumas yra prikeltas iš patvorio senučiukas, plentinis dviratis. Per plenerą įspraudėm jo atvežimą iš dirbtuvių, o kai pargabenom, tai puoliau puoštis dviratininko drapanom ir sėsti išbandyti. Taigi mano Sprick Setori plentinis dviratukas buvo prikeltas naujam gyvenimui ir gavo: - naujas galines žvaigždes - naują galinę bėgių perjungimo sistemą - naują grandinę - naujus stabdžių troselius - naujas stabdžių kaladėles - man atrodo, kad naujus bėgių permetimo troselius - naujus ratlankius - naujas padangas - naujas kameras - naują sėdynę Senukui Sprick Setori liko originalai: - senas rėmas, sena bagažinė, seni sparnai, seni pedalai, senos stabdžių rankenos, seni stabdžių laikikliai, senas vairas - sena spalva, seni nusilupę lipdukai ant rėmo, senos rūdys - senas užraktas (be rakto) - senos priekinės žvaigždės Ukmergėje yra Dviračių kioskas , kur darbuojasi dviračių entuziastai ir dviračių meistrai. Man tie meistrai prikėlė naujam gyvenimui mano...

 Šis pleneras prasidėjo ketvirtadienį ir tęsėsi iki sekmadienio popiečio. Kas kiek galėjo, tas tiek skyrė laiko menams. O maistas ir virtuvės reikalai buvo beveik bendras dalykas, nes kai kada gamino, kai kada indus plovė, kai kada pjaustė ar stalą serviravo visi. O atminčiai meniu buvo: Ketvirtadienis Vakarienė - lietiniai su tunu, varške ir bananais Penktadienis Pusryčiai - 3-ijų grūdų košė Pietūs - čmorikai, kitaip vadinami gnocchi su pomidorų padažu Vakarienė - lašiša su ryžiais ir kalnu salotų Šeštadienis Pusryčiai - šakšuka su burokėlių karpačio (Rytė mėgavosi lietiniais su varške). Šakšukoje puikiai derėjo salierai ir kalnas svogūnų laiškų su džiovintais pomidorais kartu su koncervuotais. Pietūs - Aš būsiu čia repertuaras, nuo burgerių, fish&chips, iki vištienos ir mocarelos salotų Vakarienė - užkandukų buvo kalnas, nuo pyrago, sausainukų, silkės ir Ievos ruoštų užkandžių padėklo Sekmadienis Pusryčiai - čirviniai blynai su šviežiomis braškėmis, nutella, grietine ir dar v...

 Interneto platybėse užmačiau receptą ir parūpo varškės ir abrikosų pyragą pagaminti. Na ir gaminau šiandien gražiai atrodantį, kaip kokį forminį duonos kepaliuką, tik rudesnį ir su daug varškės, rikotos, abrikosų ir mažai cukraus ir miltų. Ingredientų nedaug, tik: - 250g rikotos - 300g sausesnės 9% varškės - 70g cukraus - žiupsnis druskos - 3 kiaušiniai - 400g abrikosų (dėjau 500g ir buvo per daug) - 80g miltų Gaminimas irgi paprastas, tik kepimas užtruko: - su šaukštu sumaišiau varškę ir rikotą, įmušiau kiaušinius, supyliau cukrų, druską ir lengvai išmaišiu. Supjausčiau abrikosus apie 1cm kvadratėliais ir įmaišiau į masę - galiausiai įmaišiau miltus - tešla puikiai tilpo į formelę skirtą forminei duonai ar pailgam keksui (apie 25 x 10cm x 10cm) - mano pyragas dalimis išsiėmė iš formos, tai siūlau kepti su kepimo popieriumi, kad nelaimių neįvyktų - kepiau 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 1 val 15 minučių, bet po 45 minučių vis tikrinau ir ilginau laiką po 10 minučių. Viršus...

 Visą birželį krimtau vieną knygą - Mano tėvas Šagalas, autorė - Gloria Goldreich. Biografiniai romanai mane įtraukia, pamenu, kad mokyklos laikais skaičiau apue J.Basanavičių, prieš kelis metus apie Nobelį, o šį mėnesį sukrimtau apie Idą Šagal. Tiesa, ne tik apie Idą, bet puikiai atskleisti ją supantys žmonės su ekstra dėmesiui tėvui - Markui Šagalui. Romanas apima nuo paauglystės iki brandžios moters amžiaus, su auklėjimu, au jautriomis akimirkomis, su tėvu genijumi ir savo gyvenimo dėliojimu. Tamprūs ir lengvai nutraukiami ryšiai, ištikimybė ir santykių vingrybės, viskas puikiai sudėliota neužaštrinant skaudulių, bet juos puikiai perteikiant ir judant tolyn per visko pilną gyvenimą: netekčių, džiaugsmo, sudėtingų sprendimų, verslo vingrybių, smagaus gyvenimo ir pamatų savo gyvenimui formavimo. Knyga apie Idą, bet gimė noras pasidomėti apie Marką Šagalą ir jo kūrybą. Mano tėvas Šagalas, Gloria Goldreich

 Trys iš keturių šeimos narių mokėsi groti instrumentu kurkuria studijoje. Šiemet mokėsi abu vaikai ir finalinis mokinių pasirodymas buvo vakar. Pasirodymo konceptas labai jaukus ir visiškai orientuotas į mokinius, o ne tėvus. Prieš pasirodymą, pasikartojo Rytė dieną prieš ir vualia. Taigis, iš renginio nešiau kailiuką, nes gi aš tikrai išgirdau, kad renginys yra mokiniams, o ne tėvams. O mokinių buvo pilna erdvė ir pirmo pasirodymo pradžią aš paklausiau. Grojo suaugęs žmogus ir ta daina yra Kęsto daina, grojama namuose - Tears in Heaven. Tiesa, Kęsto versija yra ritmiška, sofistikuota ir įmantri. O mokinio atliekamas kūrinys buvo adaptuotas, su šiek tiek labai mielų klaidų. Klausau ir jauti, kaip pats prieš porą metų grojai, kaip klysti, kai girdi, kad klysti, bet tos klaidos yra mielos ir savos. Kur grojimas be klaidų yra profesija, o ne karts nuo karto pirštų pramiklinimas. O mano vaikas vakar koncertavo pirmoj savo , tarp mokinių, svetimų žmonių. Naminiai pasirodymai nesiskait...

 Vežu šiukšles, atkeliu konteinerio dangtį, o ten - dėžutė. Įsižiūriu - lyg ir smuiko formos ta dėžutė. Smuiko man nereikia, tikrai nereikia. Bet savo smalsumo vedina aš beveik įsibraškinu į konteinerį ir sugebu išsiimti tą pailgą dėžutę. Dedu dėžutę ant žemės ir tas smagus jausmas - kas bus, kai atversiu dėžutę: yra kas viduje ar tuščia? Jeigu tuščia, tai tikriausiai grąžinsiu atgal į konteinerį. Atveriu, o ten raudonam apmušale guli smuikas. Visas senukas, kaip ir visa dėžutė. Stygų nėra, bet visas lyg su visomis dalimis. Truputį lyg palūžęs smuikelis, bet labai mielas. Labai įdomu, kaip jam seksis, kur jis pas mus apsistos. Dėžutė iškelta iš konteinerio Senučiukas smuikas

 Kaip šiandien per plauką nenusipirkau dar vieno dviračio. Labai nedaug trūko, bet aš nenusipirkau juodo, gan lengvo dviračio su siaurom padangom, didelėm žvaigždėm priekyje ir mažom žvaigždėm gale. Šiandien nuvežiau į dviračių remonto dirbtuves savo dviratį, kuris buvo kelis metus pas tėvus lauke, jeigu tiksliau - patvoryje. Dviratis, kaip išsiaiškinau yra 1975-1985 laidos, sportinis ir nuvalius žalią sluoksnį yra šiek tiek parūdijęs. Dviratis yra Sprick Senori, tai buvo dviračių gamintojas kadaise, o dabar yra lyg likęs dviračių didmenininkas. Tėvų klausiau, iš kur tas dviratis galėjo būti - nebepamena, bet kiek mano atmintis neša - jį tėtė parsivežė iš Vokietijos, tuomet, kaip ir mašinas vairuodavo iš ten pat. Lyg esu mokyklos laikais su juo važiavusi, lyg yra padanga sprogusi man važiuojant, lyg... Gulėjo jis neliestas gan ilgai ir tuomet aš pernai jį užmačiau, o šiemet ištraukiau, nuploviau, WD  supurškiau, šiek tiek bandžiau pamiklinti ir priėmiau verdiktą - išgelbėti. Š...