Visą savaitę planavom, kaip bimbinsim savaitgalį. Bimbinsim miesta, nes keliuose visi bus savo mašinas iš garažų išsitraukę ir važiuos aplankyti iškeliavusių artimųjų.
Planavom prasiėjimą iki Petrašiūnų kapinių sekamdienį, orams pasikeitus planavom šeštadienį po pietų. O bet tačiau bepusryčiaujant, užsikusinom eiti iš pat ryto. Eiti, tai eiti. Kaip visada ponaitis karalaitis visus maršrutus buvo išsianalizavęs iš anksto ir pasiūlė du. Ėmėm pirmą, nes gražesnis ir jaukesnis. Taip ėjom ir su nukritusiais lapais ir gražiom spalvom nupėdinom iki Petrašiūnų. Sutiko vakare suplanuotą svečią galutiniame tiksle (visiškai netikėtai) ir pasukom link naujai atsidariusios bulkinės.
Bulkinę pasiekėm su truliku ir mielai pagurkšnojom kavos su mums nematytais ir neragautais desertais. Skani kava, nuostabūs desertai ir laimingi prasliūkinom namo.
Kad nebūtų man mažai judesio, aš dar užsisukau naujai pirktus pedalus, užsiaviau dviratininko klumpes ir prasukau ratuką kelių kilometrų su prisegtom kojom prie pedalų.
Jausmas kaip ir panašus, bet yra dvilypis - pirma, jeigu kas netikėto iššoks ar kojas atsisegsiu, o antra - atrodo, kad greičiau važiuojasi.
Dėl pirmo - reikia daugiau praktikos ir tos kojos pačios reflektuos į įvykius kelyje.
Dėl antro - reiks išmatuoti, nes jausmas viena, o skaičiai gali rodyti visai ką kita..
Comments
Post a Comment