Ekskursija į Kupiškio kraštą

Kiekvienais metais rudenį lekiam į ekskursiją su VDU IF Alumni. Metai iš metų beveik tie patys veidai, kurie mėgaujasi Lietuvos krašto perlais, o dar labiau ištempę ausis klausosi gidės Henrietos pasakojimų apie istorines asmenybes, vietoves ir su tuo susijosiomis įdomiomis gyveniškomis istorijomis, giminystės ryškiais, politiniais ar asmeniniais įvykiais.

Šį kartą nulėkėm į Kupiškio kraštą, aš karts nuo karto pravažiuoju pro Kupiškį, bet nei karto nesu užsukusi. Nors tikrai būnu 5km nuo miesto centro atstumu porą kartų per metus ir taip kokį 10-20metų.

Toliau kalbant apie Kupiškio kraštą:

Aplankėm Adomynės dvarą, baisiai didelis ir įspūdingas šis medinis dvaras, nors ir nepilnai renovuots, bet vis dėl to tai prideda šarmo ir padaro šį dvarą dar šarmingesnį. Turėjau stereotipą, kad mediniuose dvaruose bus paprastos sienos, kad bus grindys geriau atveju lentos, bet... Adomynės dvaras nustebino mane autetišku ir labai gerai išlikusiu parketu, trijose aplankytose patalpose skirtingi ornamentai, nustebino ir dalinai išlikusi sieninė tapyba. Ornamentai dvelkia Italija ir gerokai padeda įsivaizduoti, koks gyvenimas vyko tame dvare. Šį dvarą drąsiai aplankykite dėl jo išskirtinumo ir verdamo viralo ir pagrabinių bandelių, nes dvaro tvarnaitė gražiai svečius priima ir pragalvojusi yra atrakcijų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Dvaro aplinka šauniai sutvarkyta, tad bent porą valandų skirkite neskubėjimui ir apsidairymui su didesne kompanija, lobio, šautuvo, plenero autorinių darbų ieškojimui ir persikėlimu per tvenkinį su tempiamu keltuku.

Kupiškio miestas - nedidelis tas Kupiškis, bet kai gidė nušviečia esminius grožius per istorijas, tai visai kitaip atrodo seno grindinio žydų gatvelė su autentiškais ir brutualios renovacijos nemačiusiais sukiužusiais namukais, Henriko Orakausko skulptūros puošiančios miestą, o ypatingai atrodo Baltų pasaulio medis - fontanas. Tikrai nieko nesitikėjau, bet buvau labai maloniai nustebinta kūrinių grakštumu ir minties išraiška. Visai šalia Kupiškio yra piliakalnis, nuo kurio viršūnės puikiai matosi visos apylinkės ir, žinoma, Kupiškio mariomis.

Toliau sukome link Palėvenės vienuolyno ir bažnyčios ansamblio, bažnyčiai yra gerokai pasisekę ir ji puikiai atrodo tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Naujai auksuotas altorius tiesiog tviska ir mažą erdvę padaro ir norisi dairytis ir dairytis. Mums viską aprodžiusi moterėlė puikiai išmano bažnyčios istoriją ir supažindino su visomis bažnyčioje esančiomis vertybėmis ir kaip vienas ar kitas altorius atsirodo ir fundatorių istorijų vingius. Bažnyčia susijungia su dominikonų vienuolynu, kuriam istorijos vingiuose ne taip gerai pasiseskė ir iš kelių išlikusiu pastatų aplankyti galima tik vienintelį suremontuotą ir eksplotuojamą pastatą su rūsiu, balkonu ir kitomis edvėmis. Autetiškos sienos tiesiog dvelkia senove ir vienuolyno šeimininkės paveišino puikiomis silkutėmis, nors iš tikro turbūt tos žuvelės vadinasi Seliavomis. Skanios tos seliavos, tokios tirpsta burnoje 8-10cm žuvelės su bulvėmis. Dėl jų verta būtų dar kartą sugrįžti.

Toliau kelias vingiavo link kapinaičių ir išgirdom apie Unę Babickaitę-Graičiūnienę, kiek dar mes lietuviai nežinom iškilių savo asmenybių. Dėkui mūsų gidei su istorija, jos šlovės dienomis ir skaudžiomis akimirkomis, kurių būtą ne viena.

Paskutinis kelionės taškas buvo buvęs Komarų Palėvenės dvaras, o gal tiksliau kas iš jo išlikęs. Nepasisekė šiam dvarui antrojo pasaulinio karo metu, kai visas rūmų grožis buvo sunaikintas ir dabar likę tik viena dalis pastato ir pora bokštų. Nebeliko bibliotekos, oranžerijos ir visos kitos didybės. Apie dvaro istoriją mums papasakojo paskutinio dvaro šeimininko Bogdano Komaro anūkė - Nijolė Marija. Šio žmogaus norėtųsi klausytis ir klausytis, kadangi visos istorijos yra asmeninės, išgyventos jos ar jos artimųjų. Labai rekomenduoju nuvykti į šį dvarą ir būtinai užsisakyti istoriją per asmeninę prizmę. Skubėkite, nes moteris jau amžiuje, kad ir kokia šviesi mintis gyvena jos kūne. Nes tik ji gali papasakoti apie kiekvieną dvaro pastatą, buvusią didybę, išlikusius pastatus ir pažintus žmones, daiktus iš praeities.