Vakar vaikus į stovyklą nuvežiau ir prasukau pro kelis miškus. Nulėkiau pirmiausiai prie ežeriuko, šiek tiek keistas jausmas, kai ežeriukas yra fainas, viduryje miškų, o žmonių yra lygiai 0. Poilsiavietė pastatyta ir prižiūrėta, į ežerą tiltukas yra.
Teko pasimaudyti vienai pačiai, teko basomis pagrybauti, teko pasimėgauti visišku pabuvimu be žmonių, be civilizacijos garsų. Kompaniją palaikę įžūliai atkeliavęs vabzdys, tiesiai nutūpęs ant mano valgomo obuolio. Vabalas labai ūsuotas, atrodo, kad ūsai kelis kartus ilgesni nei jis pats.
O po to aplankiau dar kelis miškus važiuodama kaimo keliukais, žvyrkeliukais ir miško keliukais. Važiuoju, dairaisi miškų, kur voveraitės dygta ir pamatau čiobrelių pievą, tokio dydžio čiobrelių plantacijos tikrai nesu mačiusi. Miške ar pagriovyje esu mačiusi čiobrelių pieveles, bet čia atrodo, kad su dalgiu gali pjauti čiobrelius.
Voveraičių kelionėje neradau gausiai, bet užtat čiobrelių užteks visai žiemai - perrinkau ir džiovinu.
O bendrai, mano pabuvimas miške prilygsta miško maudynėms, nes buvom tik miškas ir aš, tik miško kvapai, garsai, judesys.
 |
| Ežeriukas su nei vienos gyvos dvasios |
 |
| Maudynės pačiai vienai |
 |
| Ūsuotas draugelis |
 |
| Voveraitės |
 |
| Čiobrelių pieva |
 |
| Čiobrelių perrinkimo belaukiant |
 |
| Čiobrelių džiovinimas |
Comments
Post a Comment