Sengirė

 Šeštadienį pasivaikščiojau sengirėje su mišria savanorių komanda, nuo botanikų, mikologų, geografų iki kitų sričių specų padedančių saugoti senus miškus ir taip laikyti genofondą.

Patirtis įspūdinga, nes šiaip eini mišku, pastebį medžius garsus, bet šį kartą buvo viskas kitaip:

- auksinė kerpė

- šalnas mėgstantis valgomas grybas

- kėkšto "kavinė" ąžuole

- 40 kamienų liepa

- ąžuolo lape augantis pupsikas

- šernų SPA

- vaikščiojantys miškai ir pas mus "greit" atkrliausantys bukai ir 2 rūšių klevai

- niūraspalvio auksavabalio pomėgis kilti medžiu aukštyn, kai saulė uždengiama lapija

- pušų galėjimas augti derlingose žemėse, balanų ir krepšių pynimui tinkama mediena

- melioracija ir kartai to rezultate paskandinimas medžių

- orchidėjinių šeimos sugalas, kuris gali būti iki šiol neatrastas Lietuvoje

- receptas numarinti muses su musmėrėmis ir cukrumi

- plėšraus paukščio lizdas aukštame ąžuole

- valgomi augalai kaip ridikėliai, rukola

Ir taip vardinti galima be sustojimo... dar miško maudyklos pojūčiai... pietavimas ant nuvirtusio šimtamečio ąžuolo ir tas miškas visiškai kitoks dabar man pataps... keliu kepurę visiems miškininkams, botanikams ir visi kitų gamtos mokslų specams po šio neilgo, bet itin turiningo žygio. 

Dėkui dviems Mindaugams, Milai ir kitiems sengirės mylėtojams