Šį savaitgalį praleidom visiškai lauke, kai visą dieną būni lauke. Tas laukas buvo maksimalus, net pietums stalą išsinešėm į lauką ir papietavom lauke. Vakare susivoki, kad visą dieną vaikščiojai ir neužsibuvai namuke. Ir kai į namuką įeini su vienu tikslu - miegoti.
Šiltas ir gausus kasdienos dalykų šis savaitgalis, kai draugystė su karučiu virsta į išlygintą duobę pievoje, kai magnetas padeda išrinkti vinukus iš laužavietės, kai nuskusta žolė nuo plytelių patampa "rulonuota" veja kitoje vietoje ir kai porą įdomių naujų kartų įvyksta.
Ievos pirmi kartai
Ievai pavyko porą pirmų kartų patirtį šį savaitgalį. Pirmasis - Ieva pirmą kartą vairavo mašiną. Kai pedalai mano atsakomybėje, o ji vairą sukiojo ir jautė, kaip mašina paklūsta jai. Spirgėjo ir vaikiškai netikėjo, kad tikrai galės pavairuoti mašiną. Antrą kartą grįžtant iš parduotuvės pasiūliau, tai spirgesio mažiau, bet džiugesio ir pasitikėjimo vairavimo įgūdžiais su kaupu.
Na, o antras kartas, kai du septynių ir aštuonių metų vaikai gamino maistą lauže. Pirmiausiai išrašiau keptuvę ir jie ten žoles, akmenis ir sliekus kepė (kai užmačiau baigėsi sliekų kepimas tuoj pat), obuolius čirškino, antrą partiją obuolių net karamelizavo su cukrumi. Viso kepimo pabaiga buvo vainikuota su lauže kepta vištiena. Aš kepiau ant dujinės, o vaikai kepė keptuvėje ant laužo. Nebūsiu subjektyvi, bet tikrai geriau vaikams gavosi mėsa: ir iškepusi, ir ne sausa, ir traški išorėje. O vaikams pasididžiavimas ir džiaugsmas, kai patys pasigamino, kai patys kimšo išsikeptus obuolius ir mėsą.
Pamenu, kad ir mes su brolio draugais susikurdavom laužiuką ir kepdavom lašinukus, duoną ant pagaliuko; dar ir dabar prisimenu, kokio neįtikinamo skonio patiekalas buvo padegę lašinukai...
Comments
Post a Comment