Pukiokes blogas

 Koks eilėraštis be dramos? Skausmo, liūdesio trūksta. Koks eilėraštis, jei linksma? Čia geriausiu atveju užstalė. Dramos, intrigos, keliai ir vingiai, Persipynę savo syvais. SkaitI ir oda pagaugais eina, Čia tai dramatizmas.

 Kaip gali būti skanu,  kai taip rūgštu? Dedi burnon skiltelę,  o rūgštumas per visą kūną gelia. Rinkti juos sunku, Nes krūmai dygliuoti. Ir kas čia per vaisius, Kai kietas lyg akmuo. Rūgštus, spygliuotas, kietas, Ir nenusakomo skonio. Skonis lyg puokštė, Skleidžias lyg žiedas. Sodrus tas skonis pabuvęs su cukrum, Pamirkęs, pabrinkęs suranda draugystę. Pabūna, padžiūna ir tirpsta burnoj, Kai negali sustoti, kol nesibaigia viskas.

 Dvi dienos Laužai galvą, eini Kalbi lyg protingų minčių srautas užgultų tavo smegenis. Mislyji ir galvoji, Kaup vūtų gerai, kad smegenys atlaisvintų mintis ir eitų pailsėti. Eini ir kojos eina atskirai, Mintys teka lyg upė, o kojos eina akmeniniu grindiniu. Grindinys visiškai kitaip jaučia, Jį batai glosto kasdien lyg švelnus vėjo gūsis smėlio kopą. Kopos šiurena ir smilgas kedena, Lyg bangos verčia vandenį į purslus ir teškia žemyn  Dvi bangos liejas į vieną, Dvi dienos virsta viena diena ir lauki savaitgalio lyg oro gūsio.

 Tolis yra prabanga. Tolis yra regėjimo laukas. Tolis yra akių ganykla. Regi tolyn ir niekas nekliūna. Tolyn kiek akys užmato. Jokių sienų ir kaimynų. Žaluma, laukai, medžiai ir krūmai. Čia regėjimo prabanga. Kai akių nestabdo žmonių stabai. Horizontas, laukai ir dangus Abu susijungia į vieną. Ta visuma ir yra toluma. Tolis regėti, tolis nejausti. Tolis matyti ir nevaržyti. Tolis stebėti ir jausti.

 Eina ne savo kojom, pažįsta pasaulį. Lipa į medį, lenda į krūmus Be pastangų. Miega popiečio baltuos pataluos, Jokio žodžio, jokio ženklo, Jokio protesto ar džiaugsmo kažkuo. Neša pandą visur ir kalba su ja, Bet kur ta esmė su pašnekesiu. Jos klausi, o ji tuo buku žvilgsniu ir sagom vietoj akių.  Atsakymo jokio, emocijos nėra. Bet panda traukia ir buria kažkuo, Pliušinis žaislas be sielos, kalbos traukia kažkuo. 

 Didi ta banga, virstanti smėlin. Ir ketera balta, kaip žirgas atjoja. Sudužta kaip stiklas ir nieko nelieka. Smėlio galybė, lyg smegduobė kviečia. Panirti, išnykti ir nieko nelikti. Lyg priešai ir draugai vienas be kito negali. Tas triukšmas pradingsta su bangos virsmu. Virsta banga ir išsilieja vanduo. Ir išnyks banga lyg sesė kita. Banga po bangos, susigeria smėlin. Tas smėlis lyg nosinė sugeria ašaras. Kiekvieną akimirką nieks nesibaigia, nes ašarų pilna jūra. Be atvangos liejas ir liejas, Tos raudos ar bangos,  juk niekas nežino. Bet smėlis atleidžia ir viską užmiršta.

 Atsidarė ir labai išpopuliarėjo naujas restoranas labai lakonišku pavadinimu - R restoranas. Taip, tai Rytės restoranas, kuriame gausu visokių patiekalų ir dar šalimais įsitaisė parduotuvė. R restorane šį kartą ir kavą gėrėm ir desertus valgėm, bet šiaip labai populiarūs buvo grybai. Taigi  valgėm arba tiksliau užsisakėm; Aš steiką Kęstas grybų Diefulis - kažką įmantraus užsisakė, lyg ananasinį bananą Baba - Kijevo kotletą O desertui vėl visi užsisakė ir mėgavosi: Napaleonu, Paukščių pienu, šokoladu ir kramtuške.

 Mūsų mašina lengvoji, o šešiems važiuoti, kaip ir nelabai patogu penkiavietėje mašinoje. Ilgai nelaukusi ir nesigilinusi į orų prognozes, aš ėmiausi spręsti šią lygtį ir pasisiūliau važiuoti atskirai, su dviračiu.  Išvažiavau visa valanda anksčiau ir myniau, myniau, myniau. Vėjas nebuvo palankus ir vietomis galvojau, kad greitis mano apie 10km/val, nes mini, o greičio nėra ir atstumas neartėja. Įsimečiau elektrolitų pakelį, bet ne tas galvoje buvo. Nes nuojauta sakė, kad grybai dygsta, o aš turiu tik kuprinę ir jokio maišelio, krepšelio su savimi. Sprendimas pats pasidiktavo, užsukau į pakelės parduotuvę, surijau ledus ir nusipirkau maišiukų. Nusukus į žvirkelį, aš ilgai nelaukiau ir pirmai progai pasitaikius jau vaikščiojau su maišiuku po samanas. O tam miške samanos minkštos, dviratininko batai tikrai tiko po tokią paklotę vaikščioti. Prisirinkau šilbaravykių, tokių mažuliukų, nes atrodo, kad dar tik pradeda dygti. Tada dar viename takelyje sustojau... ten šiek tiek pabridu...

 Rudenėlis jau čia pat su lietumis, dargana ir atrodo, kad reiks į pavėsį pasidėti dviratį. Bet buvo visai smagių išvykų su KTM ir į darbą kelia kartus nulėkiau, ir traum punkte pabuvau ir ne kartą myniau po 40 it vienas ilgesnis buvo išvažiavimas apie 80 ir buvo kelių šimtų metrų nesiekęs mynimas.  Kaip visada norisi daugiau, norisi tų laisvų dienų, gero oro, didesnio atstumo, krepšių pakabintų ant ratų ir kelių šimtų km išvyko, bet gal kitamet. Sezonas dviračių buvo geras ir mynėm, kai susiklostė aplinkybės. Šiaip turim tų dviračių, bet visada dar norisi daugiau, geriau. Tai gertuvės, tai laikiklio, tai to, tai ano. Kaip tokiems važiuotojams visko turim, bet norisi. Gal net norisi kokį saloną aplankyti. Gal norisi dar kokio geresnio dviračio, nors šiaip aš nelabai žinau, ar gali būti geresnis už mano už normalią kainą. Gal dar kokios aprangos norisi šūstresnės, gal norisi šalmo, o gal tiksliay norisi tik gero oro ir laiko pedalams minti.

 Rūkau ir nurūkau šiandien į darbą su dviračiu. Kilau į Savanorių kalną ir jaučiu, kaip minu, minu, o greičio nėra. Viduryje kalno yra pėsčiųjų perėja ir visuomet palengvėja arba antras kvėpavimas atsidaro už tos perėjos. Tik šį kartą taip pat teko minti, kaip ir iki perėjos. Myniau ir galvojau, kas 5km neužteks, tai dar prasukau 3km ratą ir tada tik į darbą prie mygtukų spaudymo karalystės. Šiaip važiuoti su dviračiu mieste yra super, takų yra, joe geros kokybės ir greit prasuki tą ratą, kad ir kur tavo kelionės tikslas. Šiandien turėjau vakare reikalų Ąžuolyne, tai šmaukšt, taukšt ir neilgai planuojant nurūkau užkaboriais ir aplenkiant požemines perėjas ir apkrautas gatves mašinomis. Kažkaip grįžta, labai grįžta meilė dviračiams ir sausu oru lėkti su dviračiu ryte ir vakare.

 Kai vaikštai po mišką, tai turi laiko. Kai turi laiko, tai panaršau po kokią nors mintį. Šį kartą pagalvojau, kad grybavimas yra kaip puzzle dėliojimas. Jauti, kad turi tikti Matai arba bandai atpažinti išsiskiriančius objektus Turi tikti, bet čia kaip beržo geltoni labai ant samanų - turi būti voveraitė, bet ten tik lapas. O jeigu apie grybus - super pagrybavo, pasivaikščiojom po mišką ir dar vakarienei prikirtom grybų į valias.

 Malonu, labai malonu minti dviratį. Šiandien po mėnesio ar ilgesnės pertraukos myniau savo plentinį dviratį ir širdis kaifavo nuo pedalų mynimo. Prasukom pro Noreikiškes, Ežerėlį, Zapyškį, Kačerginę, Akademiją ir link posūkio į Marvelę rūkom 52km/val greičiu. Greit praėjo ta pora valandų, labai greitai praėjo, nors nemažai laiko pūtė šoninis ar priešpriešinis vėjas, bet jausmas tobulas, o kojos po tokios pertraukos visai klausė. Dar sezono neuždarom, dar norėtųsi mėnesį ar daugiau sukti ratas ir karts nuo karto norėtųsi lėkti su dviračiu ir į darbą.

 Nutiko neplanuota, bet labai gera detoksikacija nuo elektros ir telefono ryšio kaime. Prisikvietėm draugų į sodybą, užmarinavom šašlų ir ant visos Lietuvos atkeliavo audra. Nieko mes neatšaukėm, bet galvojom, kad greit viskas baigsis ir galėsim ramiai pasibūti, pavakaroti. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Atvažiavo, įsikūrė svečiai ir nespėjus gerai pasibūti dingo elektra ir ryšys kartais visai dingdavo. Ir tai buvo vienas iš įsimintinesnių savaitgalių, kai visi elektriniai prietaisai ilsėjosi, o mes šnekučiavome visi kartu. Vaikai žaidė stalo žaidimus, o mes prie žvakių ruošėm vakarienė, keliavom į pirtį ir žaidėm mafiją. Pirtis prietemoje, au žvakėmis, buvo kažkas tokio - kai šiek tiek blausu, šiek tiek matai ir daug nematai. Kai net karštį kitaip suvoki, kai matymas tampa ribotas. Kai nėra elektros įrenginių ir elektros, tai visi būna daugiau krūvoje, o spragsintys pečiukai duoda savo žavesio, daug žavesio. Kaime žvakės nebuvo naudotos jau labai seniai, labai seniai. Net neprisimen...

 Filosofiškai žvelgiu į daug dalykų ir kartais džiaugiuosi visiškomis smulkmenomis - naujomis grindimis, gražiai pakabintais paveikslais, gražiai nušienauta žole ar besistiebiančiu medeliu ar pražydusiomis gėlėmis. Jau kelintą savaitgalį neatsidžiaugiu naujomis grindimis ir dirbtuvėmis. Nu kaip gražu, na kaip patogu. Galima džiaugtis arba galima bumbėti. Tai kažkas netobula, tai kažkas ne taip greitai. Bet iš esmės, viskas taip gerai, kad sunku ir sugalvoti.  Vaikai visada buvo asmenybės, bet dabar jau labai protingėja, savo nuomonę reiškia tvirtai ir drąsiai. Kaimukas yra procesas ir ten judesio yra, tai koks kampas ima ir apsitvarko, tai medeliai ar krūmai auga, tai koks stalo žaidimų vakaras su vaikais būna, tai pirtyje atrakcijų prisigalvojam. Mes pakeliaujam, svieto pamatom ir savo dviračiais praminam vieną ar kitą ratuką.

 Atostogas leidau Italijoje pernai ir šiemet, skrydis itin patogus, tas sėdi ir skrendi. Sėdi, skrendi ir kartais kas nors šalia prisėda, kur kalba užsimezga. Pernai mano bendrakeleivė buvo moteris, šiemet vyriškis, bet tendencija tokia pati - italams per karšta Italijoje ir jie atskrenda į Lietuva vėsiai paatostogauti. Mes ten skrendam dėl vaizdo, istorijos; jie čia atskrenda dėl oro.

 Kyla Kyla,  Kyla lėktuvai Svetimu dangumi. Po savi kojom Nematom, kas vaikšto,  nes tai vyksta kasdien Kažkoks kitas jausmas Kutena krūtinę, Kai esu toli nuo namų Lyg viskas gražiau, Bet lyg viskas nesava Lyg saulė šviesesnė, bet lyg nesava Diena dienon, Skverbiasi, kad saulė ne tavo Ir žvilgsniai žmonių - svetimi Diena dienon, Mintys lyg džiaugias svetimais turtais, Bet jie lyg ne tavo, Saulė lyg tavo, Beg lyg ir be tavo, žemė lyg tavo, bet ir visų. Ne tavo, Nei žmė tavo, bei saulė tavo, Tad grįžti namo traukia labai. Čia viskas savo, Ir laukai tavo, ir veriančios akys, Viskas suprantama tau. Savas pasaulis, Daug mielesnis, Nei saulė šiltesnė, ar jūra žydresnė. Kažkoks jausmas, Savas jausmas yra svarbesnis Už svetimus turtus ir svetimus kraštus. Traukia tas kraštas, Tas laukas, tas miškas, Nes kažkas užburto savam krašte. Čia žolės šiurena, Meiliau nei svetimos jūros, Čia lietus švelnesnis už jūros žydrynę. Sava, kažkas savo mieliau, Už juros ošimą ir svetimą grožį. Sav...

 Vaikščiojau, kažkur apsistojau toje Italijoje ir dar karta nuo kartą ką nors užkasdavome. Tai sąrašiukas, ką reiktų pasigaminti namuose iš maisto ar iš medžio. Pradedam nuo maisto: - skryliai kaip mama darydavo, iškočioji lakštą, supjaustai ir verdi. O padažiukui erdvės gali būti į valias. - tokie ilgi supjaustyti makaronai, kaip cinamonines bandeles susuku, tai tik kietesnė tešla, supjaustyta 0,5cm pločio makaronai ir išvirta per kelias minutes - Genujos fokačia - 1-2 cm aukščio ir dar valgėm su baisiai skaniais svogūnas... - brusketa su burata, su dar kažkuo - rizoto su gorgonzola, su kažkuo dar - itin plona fokačia užtepta pomidorų pasta - neradom paragauti normalios knaipės, bet būtų įdomu pasidaryti Iš medžio: - sulenkiama kėdė, telpa pusantro užpakalio, o suskleista užima apie 10cm pločio - gnochi gaminti tokia kaip tarkutė, bet iš tikro tokie trikampiai grioveliai prasukti gnochi ar makaronams - kėdė... čia sena svajonė ar tikslas. Bus kažkada pagaminta, tai tik laiko klaus...

 Keliaujam jau 6 dienos Italijoje ir ši kelionė yra gam išskirtinė, kad laikomės nuo cukraus, miltų, deserto. Per pusryčius vienaip ar kitaip visada vilioja koks desertas ar bent jau koks kruasanas, skrebutis su uogiene, gatvėse gelato kviečia. Bet mes sakyčiau labai gerai laikomės, nes: - trys gelato per 6 dienas  - vienas tiramusi - viena saldi bulka įkrito į pirkinių krepšį, nes parduotuvėje nebuvo duonos ar kažko nesaldaus - per vienus ar dvejus pusryčius įkrito kruasanas su uogiene, pas Kęstą lyg pyrago gabalas buvo įkritęs Šiaip reziumuoju, kad labai sveikai maitinamės: baltymai -  įvairūs sūriai, kumpiai, jogurtai be priedų, jūros gėrybės, kiaušinukai pusryčiams; angliavandeniai - dažniausiai tamsi duona, buvo čia ir ryžių, makaronų patiekalų, fokačių, riebalai - ta pati mėsa kumpio pavidalu, kur perkam parduotuvėje, turguje ir mums jį suraiko; ląsteliena - persikai, nektarinai, subinės, pomidorai, alyvuogės, net figa nuskinta parke. Kažkaip labai sočiai, įvairiai ...

 Prasukom ratą per Cinque terre daugumą miestukų ir labai miela buvo juose prasieiti per tas siauras gatveles, per tas mažas buvusias žvejų įlankėles, per tuos takus kalnuose ir gėrėtis vaizdais į valias. Karšta, sausa, šiek tiek pavėsio ir daug saulės.  Kartočiau su visais bajeriais tuos prasiėjimais, su pasisveikinimais visomis kalbomis prasilenkiant su žmonėmis. Tie kalnų ožiai puikiai grupuojasi į:  - jaunimėlis - keli bachūriukai. - porelės, dažnai jaunesnės nei mes, bet yra ir kaip mes, ir vyresnių. - šeimos su paaugliais vaikais. Paaugliai eina, nes yra ištempti ir mielai smirdėtų telefonuose ar kur nors po kondicionieriumi. - solo ėjikai - tokių nedaug, kartais matosi, kad apsisuka ir grįžta. - nesusipratėliai - nežino nei kur išsiruošė, nei kaip apsiauti.  - nusirengėliai - tokių pasitaiko visose grupėse, vyrukai viršų nusirengia, moteriškė kartais viršų nusirengia, kartais suknias viršun užsimaukšlina. - profai - su normaliais kalnų batais, su lazdom, su da...

 Keliaujam toliau per Italijos pakrantės miestus ir šiandien išvažiavom iš Levato ir nubildėjom traukiniu į sestri Levantano ar kažkokio panašiai skambantį miestą. Pasibuvom tam miestelyje, susoradom labai mielą suoliuką, pasėdėjom, pasišnekučiavom ir judėjom link Rapali. Iki Rapalo kelionė vyko su nuotykiais, nes galvojim kad sėdim geram kelyje, pasirodo ne tam. Nurūkom į gerą traukinį, įsitaisėm, laukiam, laukiam ir... pasirodo kažkokia nelaimė nutiko netoli Genujos ir visas dūšeles išlaipino iš traukino, nurūkom į kitą kelią, atsisėdom kaip braškės kitam traukinyj ir laukėm. Visokių ten plepalų prisiklausėm, bet vietiniai italai ramiai sėdėjo, tai ir aš prisigėriau tos ramumos, nes kiekvienas nuvažiuotas metras yra link nakvynės tikslo. Tokiam karštyje tikrai nesinorėjo eiti 4 valandas svilinant karščiui 10 kilometrų. Geriau kantriai išlaukti vėsiame traukinyje nei būti keptai vištai einant tuos 10km per aplinkui, kas reiškia - per kalnus. Palengva, iš lėto mes pasiekėm Rapalo i...