Pukiokes blogas

 Išsiruošėm su vaikais į pirmą kelionę automobiliu su keltais. Pagalvojom, kad nei vienas nenorim varyti per Lenkiją, tad opcija su keltais suskambo mums. Pirmiausiai pradėjom žiūrėti į keltus ir jų maršrutus, kadangi norėjom užsukti pas draugus Hamburge, tai plaukėm į Kylį. O po to sekė paieškos, kur dar plaukia keltai. Danija, Švedija ir gavosi ratukas iš Vokietijos per Daniją į Švediją iš uosto Karshamno. Nulėkėm į keltą Klaipėdoje ženkliai per anksti, tad palaukėm eilėje ir trynėmės ten apie porą valandų. Kioskelyje labai paprastai viskas įvyko, davė čekiukus: - įvažiuoti į keltą - pusryčių bilietėlius (vakarienės neėmėm, nes keltas išplaukia 23.59). Pusryčiai vėlyvi: nuo 10 iki 12 val. - korteles kajutei atidaryti - pietų bilietėlius. Pietūs vėlyvi: nuo 16 iki 18 val. Keltas DFDS Aura yra pastatytas Kinijoje 2021m, tad viskas nauja ir gerokai erdviau bendrose erdvėse, o kajutėse labai ergonomiškai viskas išdėstyta. Pusryčiai ir pietūs buvo švediško stalo principu, tai imi, kem...

 Išbandėm du keltus: Klaupėda - Kylis Karlshamnas - Klaipėda Ir trumpas reziumė apie keliones keltais: Pliusai: - nereik vairuoti, nereik drybsoti mašinoje kol perskrodi Lenkiją, nereikia žiūrėti į aplenkintą peizažą - maistas kelte yra labai geras, gausiai visko, kad vaikams pamoką be vieną kartą rašėm - nesidėk tiek maisto, nes nesuvalgysi - jūra buvo rami, tai nieks nesiubavo, nieks nesijautė Minusai: - praminėm savo trynimąsi kelte - lervynu. Erdvė iki skausmo pažįstama, kajutės dydis, kaip edvesnės vonios patalpos (tikrai ne didelės vonios) - maisto per daug, nes su saiku pas mus prastai - iš Švedijos kontingentas ne pats subtiliausias, tai nebuvo visiškai jauku -  ilgai trunka su tais keltais ir gan susidaro apvali suma su mašina, su kajute, su maitinimu. Summa summarum - kelionė labai vykusi, nes tris šalis aplankėm ir nereikėjo nei vienam tų šimtų kilometrų minti per Lenkiją, o ir atrakcijos dėlei norėjosi kažko nepatirto - patirties keliaujant su keltu.

 Užtaikėm apsilankyti per vidurvasario šcentę Švedijoje. Pirmiausia su švente supažindino namuko šeimininkas, kur gyvenom Solvesberge. O tada nukeliavom į paplūdimį prieš plaukiant atgal ir pamatėm, kad tai yra šiek tiek panaši šventė į mūsiškes Jonines. Tiesa, surentė tokį medinį dalyką ir jį apipynė medžio šakelėmis ir lyg šonuose pakabino du vainikus. Ba, nematytas vaizdas ar bet kokia stabmeldystė. O po to iš visų pašalių pradėjo būriuotis žmogeliukai: moteriškės su suknelėmis, vyriškiai irgi šiek tiek formaliau apsirengę - lininiais marškiniais ar kelnėmis. Ir kuris ne kuris buvo su vainiku, pas mus būtų lauko gėlių paties nupintas vainas, o čia tokie jau sumoderninti ir industralizuoti - dirbtinių gėlių vainikai. Toks įdomesnis Joninių formatas, bet nematyrėm visko - teko išjudėti link kelto.

 Visokių nestandartinių pusryčių esame apturėję kelionėse ir įsimintiniausi yra ne tie, kurie yra švediško stalo tipai - pasitenki ko nori, kiek nori ir panašiai. Įdomiausi yra visokie "edge case", tai dalinuosi savo sąrašu: 1. Piza, Italija - pusryčiai yra 800m nuo apartamento, gan prabangioje kavinėje gali užsisakyti kavos ir saldų pyragėlį. 2. Kutaisis, Gruzija - pusryčiams patiekiami tokie tradiciniai patiekalai, kad net man buvo sunkiai valgomi. Sūris yra nerealaus sūrumo, dar kažko pamakaluot. Kaip visada saugu imti kokį kiaušinį. 3. Solvesbergas, Švedija - pusryčiams yra keli produktai šaldytuve ir tipo pasigamink pats. Kiaušai, pomidorai, margarinas, pusė atpjauto agurko, pradarytas pakelis pieno. Kameroje vienas stalčius yra su užrašu - privat :) 4. Koldingas, Danija - pas tokia Folčio viešbutuko savininkę, pusrusyje yra patiekiami pusryčiai. Stalas nukrautas, bet... iš tikro apstatytas indais, o ne jų turiniu. Suvalgai abu mėsos griežinėlius, tai po kelių minučiu da...

 Pakeliui į Legyną sustojome Kolding mieste be jokių lūkesčių, be jokių išankstinių minčių ir jis labai maloniai mus nustebino savo istoriniais pastatais, senamiesčiu ir naujais pastatais.  Gatvelėse vyrauja raudonų plytų namukai su įmantriais arba paprastais dekorais, vyrauja kelių aukštų namukai ir naujo amžiaus aukštais pastatais. Bet esmė, kad tie nauji pastatai yra gražūs - ar tai ant pastato ženkliai per didelis Design užrašas, ar ryškiai, ryškiai morkinis bendrabučio fasadas ar universiteto fasadas, kuris atsidaro ir užsidaro... Labai gražus uostas su pilimi, gatvelėmis, prabangiu paprastumu.

 Šiandien taisiau. Taisiau gan neseną, bet neveikia čią radiją. Radijo imtuvas visai stiliovas, su tokia šonine rankenyte, toks modernus vintažas. Trynė ta radija kaime ir jau jaučiau, kaip keliauja link konteinerio. Tai teko imtis iniciatyvos ir surasti remonto dirbtuves ir sutaisyti tą radiją. Rekomenduoju Henriką, Henrikas yra iš tos senos kartos žmonių, kur viską gali sutaisyti ir dar maloniai bendraujantis, mokantis telefonu naudotis ir padiktuotą telefono numerį patikrinti, prieš išleidžiant tą daikto savininką savais keliais. Taigi garsiakalbio laiduko primontavimas kainavo man 5 eurus ir ta radija dar tikiuosi ilgai džiugins mane ir aplinkinių ausis. Valio taisymui!

 Likom namie savaitgalį, bet reikalų, pramogų, kaip per visą žiemos mėnesį: - kino teatras - kraujo donorystė - Birštonas ir Prienai - Kauno miesto šventė - dviračiai - trys muziejai - ledai - susitikimas su draugais keliose kultūringose ir nelabai kultūringose vietose Ir žinoma... geram savaitgaliui jau tampa tradicija aplankyti vieną parduotuvę ir joje prisikrauti krepšius sportinės aprangos ir reikmenų... <norėjau foto įkelti, bet cėl neveikia>

 Pagaliau vėl galiu nuotraukas kelti į blogą. Teko net kitą browserį įsitaisyti, kad foto kėlimas atsigautų. Taigi, užmatytas gatvės meno egzempliorius patraukė mūsų akis ir net pasidarėm selfį. Pirmą kartą pralėkėm pro šalį, o šį kartą sustojom ir pasimėgavom gero meistro kūriniu!

 Prasilėkėm šiandien, labai smagiai pralėkėm ir net susitikom keletą pažįstamų pakeliui. Minam jau kelintą kartą į Savanorių kalną ir atrodo, kad kiekvieną kartą tas kalnas lengvėja. Yra tam kalne perėja, ties kuria įkalnė panuožulnėja or visada žinau, kad jau daugiau nei pusė įveikta ir jau galiu beveik atsipūsti arba padidinti greitį ir lėkti tolyn. Šiaip pakilus sukam pro mažas gatveles ir sukam link studnetyno, molo ir šį kartą leidės pėsčiųjų tiltu žemyn į Panemunės šilą, ten apsukom ratą ir per Jiesios pusę grįžtam Čiurlionio tiltu namo. Tiesa... yra tokia stotelė - Upė teka ir ten yra smagi vieta pasisėdėti. Kuri traukia, kuri tiesiog yra gera vieta su gera kompanija pasėdėti, taip lengvai ir neįpareigojančiai.

 Šį savaitgalį tik sekmadienį iškūriau į gatves su dviračiu, o kaime neištaikiau progos. Bet maniškiai visi sėdo ant dviračių ir kas mažesnį, kas didesnį ratą suko su dviračias. Tai į parduotuve su kokiu reikalu, tai tiesiu plentu pirmyn- atgal. O aš kaimuke pavairavau traktoriuką ir šiek tiek gerai dygstanti žolė gavo per galvą.  O po eurovizijos šeštadienį, labai norėjosi pralėkti su dviračiais. Kaip tarėm,  taip ir padarėm. Prasukom pro kelis kalniukus ir pasiekėm naują greičio - 46/k. Man atrodo, kad šitas momentas pasiektas leidžiantis uošvės liežuviu. Dviračiai pas mus jau baigia įaugti į rutiną, tai net pasvarstom apie naujųdviračių įsigyjimą. Bet nesugalvojam, kokių norėtume: plentinių, gravel, mtb ar dar kokių ten rūšių yra...

 Susidėliojo savaitgalis mieste, tad ėmėm jautį už ragų ir kinkėm dviračius į trasą. Pamąstėm, kad reik dienos pradžioje lėkti ir iš karto  po pusryčių išlėkėm į trasą. Lėkėm link Babtų, Vandžiogalos, Domeikavos ir baigėm viską savo pamėgtoje ledainėje. Kelio ruožai visi nenuobodūs ir įvairūs, buvo pora sukilimų, buvo žvirkelio apie 6, buvo labai lygių kelių, buvo duobėto asfalto, buvo gražių miestelių su unikaliomis centrinėmis erdvėmis.  Šiaip kraštovaizdis labai patiko, nes gamta bunda, daug kelio buvo palei upę ar šiaip dairymosi į žalias pievas. Tiesa, važiavau aš su šortais ir turėjo įdienojus sušilti, bet ... sušilo iki 7 laipsnių, o jutiminė buvo 5. Tad kelionę baigiau šiek tiek atvėsusi ir ledainėje elgiausi sau nebūdingai - ėmiau pyragą, o ne ledų.

 Jaukios... toks pirmas jausmas buvo varžybose. Net pats organizatorius ir vedėjas vadino varžybas varžybėlėmis ir visi dalyviai gavo po medalį ir šokoladą. Toks ratas tėvų, pažįstamų darosi su tais dziudo renginiais. Tai buvęs kolega, tai kitaip kalbintas žmogus, tai kursiokas, tai vaikai kartu ne pirmose varžybose trinasi. Tokie jau iš matymo matyti veidai ir darosi vaikų dziudo burbulas.

 Vakar buvo aišku, kad važiuoju su dviračiu į sodą. Tik buvo klausimas ar grįšiu taip pat su dviračiu, ar su traukiniu nuo Jūrės. Pirmyn myniau pro Čiurlionio tiltą ir visu tiesiu keliu iki Garliavos, ten šokau į Marijampolės kelią ir makalavimosi nuotykiai prasidėjo. Sukausi per visokius užkampius, kol atlėkiau į Veiverius, paskui kažkokių neregėtų šunkelių radau link Jūrės. Teko ir žvirkeliais važiuoti, ir lauko keliukais, ir absoliučiai smėlio keliukais. Baisiausi yra smėli, toks purus smėlis, kur mano piršto storio padangos sminga ir neina niekaip važiuoti. Atlėkiau į sodą pirma ir prasidėjo kuitimosi reikalai, ką nupjauti, ką sukasti, ką pasodinti, ką palaistyti. Ir taip kuitėmės visi pirmą kartą šį sezoną. O atgal su dviračiu buvo nuotaikos važiuoti tiek pat, kiek ir į priekį. Sėdau ant dviračio ir nurūkau, kol namiškiai sodo rakandus baigė sunešti. Pasivijo mane sodininkų mašinistų ekipažas už Pažėrų, vyniojau aš toliau ir grįžau visiškai kitu keliu, nei lėkiau pirmyn. Pirma...

 20k, 32k, 26k, 14k. Skaičiai nuosekliai dideli ir malonūs, kai eini ir malonu eiti. Eini per gatves, takus, brūzgynus, kalnus, autostradas, miestus kepinant saulei, beveik lietui purškiant, pučiant vėjui. Tokios tos 4 dienų atostogos su 93k suminiu keturių dienų žingsniu pasiekimu ir 23k vidutiniu per dieną. Per tas dienas dar pasidairyta, pavalgyta, pašokta, pavažiuota autiku, paskrista lėktuvais ir net knyga paskaityta. Summa summarrum - atostogos užskaitytos ir visi tikslai pasiekti - galva pailsėjo nuo darbų, namų ir kaimų. Akys paganytos į kalnus, saulę ir jūrą, pasimaitinta visokiais maistais, kur sotumas ir saikas buvo lengvai pabėgę nuo manęs ir kimšau, ragavau įvairius dalykus.  Iš tokių įsimintinų dalykų, tai perkirtom upę be tilto su kolegomis. Kur lipi, šokinėji per akmenis ir žinai, kad jeigu sustosi, tai to kito iškilusio akmens nepasieksi. Atrakcija nebloga, o ypač kai esi šiek tiek atsakingas už kitus kolegas.

 Važiavau su dviračiu šiandien į darbą ir atgal. Pirmyn 20 minučių užtrukau ir max išspaudžiau 34/h valandą greitį važiuodama kartu su mašinomis šiek tiek anksčiau, nei su mašina važiuoju. Atgal trukau apie 16 minučių ir pasiekiau 38km/h greitį. Kai leidausi nuo kalno, tai laikiau dviračio abu stabdžius, kad sumažinti greitį, nes tikėtina būčiau išspaudusi 50km/h ar net daugiau. Šiaip tai labai smagu nulėkti į darbą pilnai energijos, įlįsti po dušu ir darbuotis su aktyviom smegenim. Ryte važiuojama judėjau praktiškai su viešuoju transportu, tai aš jį aplenkiu, tai jis mane. Taip ir nuvažiavau gatve iki pat darbo. Vakare, per intensyvų laiką nerizikavau ir pasirinkau pusiau dviračiu taką, pusiau važiavimą gatve.

 Italų, taip, italų kelionė tęsiasi ir ji jau siekia 400 dienų.

 Vėl dviračiai... Savaitgalis buvo kaime, ant dviračių beveik nelėkėm. Tai neištvėriau sekmadienio vakare ir pralėkiau su savo nauju (nenauju) dviračiu. Na... mieste, sutemus, su šviesoforais ir su pakilimu į Savanorių kalną... vidutinis greitis 21km/h, o maksimalus - 33,5km/h. Kaip aš nesuklydau, kad prasilėkiau... atgaiva kojoms, nes viršutinė kūno dalis jau buvo patreniruota šį savaitgalį. Dviratis mano mastais itin lengvas, pedalai su klipsais, apranga, šalmas ir lempytės savo saugumui tiek priekyje, tiek gale. Žvelgiant į trasą, tai galėjau dar greičiau varyti, jeigu nebūčiau stojusi ties vienu šviesoforu ir nuo Parodo kalno nebūčiau abiejų stabdžių spaudusi beveik iki galo. Šiaip į Savanorius užmyniau su priekyje didele žvaigžde, tik gale jau prireikė visus bėgius panaudoti ir pasilengvinti sau gyvenimą.

 Dviratai ir jų pomėgis tęsiasi. Šiemet prie mūsų dviračių prisijungė dar 2 greiti dviračiai. Turim tokią parduotuvytę Ukmergėje, kur gali nusipirkti, gali susiremontuoti dviratį. Šį kartą atkeliavom Velykinį savaitgalį ir buvo kriterijus - greitas dviratis. Pardavėjas, tikras dviračių entuziastas ir matyt savininkas, sakė, kad turi. Turi naują, turi nenaują dviratį. Mums nuojauta sakė, kad nenauji variantai yra geresni, nei nauji.  Ir žiūrim, kad ateina pardavėjas 2 dviračius. Abu dviračiai verti mūsų dėmesio, vienas lyg didesnis, kitas mažesnis. Abu gan lengvi, bet vienas itin lengvas. Trynėmės abu aplink tuos dviračius, kaip katinai aplink valerijonus.  Pirma vieną dviratį paruošė - ratą įmontavo, padangas pripūtė, vairą priveržė, sėdynę sureguliavo. Ir pralėkėm abu pakaitom. Aš nukaučiau, kad yra šansas ir man gauti itin greitą dviratį, tai paprašiau, kad paruoštų ir mažesnį dviratį. Ilgai nereikėjo laukti ir ... abu surinkom reikalingą pinigų kiekį ir patapom dviejų ...

 Išlekiu dviračiu, į darbą dviračiu, kaimuke su kastuvu ar grėbliuku. Tokio aktyvumo gaunu, kad paskui šviesi galva. Ir sezonui prasidėjus, šiandien vakare išlėkiau prasibėgti. Išlekiu, bėgu, 5 minutes, 10 minučių ir taip nubėgau 2,8 be pompos, be spaudimo sau. Tas geras pirmas pavasario prasibėgimas, kur bėgi ir kojos gam lengvos, bėgi, dairaisi ir tiesiog smagu. Taip jaučiu, kad tas dviračio mynimas savo daro ir gal raumenys sutvirtėjo, gal ištvermės daugiau. Taip tiesiog fainai ir negauti pompos. Ir nuotraukos nesikeliai į bloggerį, tai jau keli postai be foto.

 Šį savaitgalį buvo nauja veikla - malkos. Vaikams malkos neskamba, tai pasitelkiau motyvaciją už pinigus. Kai pakvipo pinigais, tai motyvacijos kibirais atsirado. Krovė vaikai malkas o tiksliau kalades į priekabą, o kitą dieną malkas vežė, dirbo kaip skaldyklės operatoriai.  Buvau perlenkuso lazdą ir vaikai buvo išsizyzę 1 eurą už mašinos išsiurbliavimą, bet šitas buvo užvetuotas ir siurbliavo, tvarkė mašiną be pinigų. Mokamo darbo pamoka: - motyvacijos kibirais semk - dar nežino vaikai kad yra valandinis ir piecework - tik valanda sukapsi ir ant kulno, atrodo, kad darbas baigėsi - pasidera dėl atlygio ir prieš, ir po