Pukiokes blogas

 Važiavau su dviračiu šiandien į darbą ir atgal. Pirmyn 20 minučių užtrukau ir max išspaudžiau 34/h valandą greitį važiuodama kartu su mašinomis šiek tiek anksčiau, nei su mašina važiuoju. Atgal trukau apie 16 minučių ir pasiekiau 38km/h greitį. Kai leidausi nuo kalno, tai laikiau dviračio abu stabdžius, kad sumažinti greitį, nes tikėtina būčiau išspaudusi 50km/h ar net daugiau. Šiaip tai labai smagu nulėkti į darbą pilnai energijos, įlįsti po dušu ir darbuotis su aktyviom smegenim. Ryte važiuojama judėjau praktiškai su viešuoju transportu, tai aš jį aplenkiu, tai jis mane. Taip ir nuvažiavau gatve iki pat darbo. Vakare, per intensyvų laiką nerizikavau ir pasirinkau pusiau dviračiu taką, pusiau važiavimą gatve.

 Italų, taip, italų kelionė tęsiasi ir ji jau siekia 400 dienų.

 Vėl dviračiai... Savaitgalis buvo kaime, ant dviračių beveik nelėkėm. Tai neištvėriau sekmadienio vakare ir pralėkiau su savo nauju (nenauju) dviračiu. Na... mieste, sutemus, su šviesoforais ir su pakilimu į Savanorių kalną... vidutinis greitis 21km/h, o maksimalus - 33,5km/h. Kaip aš nesuklydau, kad prasilėkiau... atgaiva kojoms, nes viršutinė kūno dalis jau buvo patreniruota šį savaitgalį. Dviratis mano mastais itin lengvas, pedalai su klipsais, apranga, šalmas ir lempytės savo saugumui tiek priekyje, tiek gale. Žvelgiant į trasą, tai galėjau dar greičiau varyti, jeigu nebūčiau stojusi ties vienu šviesoforu ir nuo Parodo kalno nebūčiau abiejų stabdžių spaudusi beveik iki galo. Šiaip į Savanorius užmyniau su priekyje didele žvaigžde, tik gale jau prireikė visus bėgius panaudoti ir pasilengvinti sau gyvenimą.

 Dviratai ir jų pomėgis tęsiasi. Šiemet prie mūsų dviračių prisijungė dar 2 greiti dviračiai. Turim tokią parduotuvytę Ukmergėje, kur gali nusipirkti, gali susiremontuoti dviratį. Šį kartą atkeliavom Velykinį savaitgalį ir buvo kriterijus - greitas dviratis. Pardavėjas, tikras dviračių entuziastas ir matyt savininkas, sakė, kad turi. Turi naują, turi nenaują dviratį. Mums nuojauta sakė, kad nenauji variantai yra geresni, nei nauji.  Ir žiūrim, kad ateina pardavėjas 2 dviračius. Abu dviračiai verti mūsų dėmesio, vienas lyg didesnis, kitas mažesnis. Abu gan lengvi, bet vienas itin lengvas. Trynėmės abu aplink tuos dviračius, kaip katinai aplink valerijonus.  Pirma vieną dviratį paruošė - ratą įmontavo, padangas pripūtė, vairą priveržė, sėdynę sureguliavo. Ir pralėkėm abu pakaitom. Aš nukaučiau, kad yra šansas ir man gauti itin greitą dviratį, tai paprašiau, kad paruoštų ir mažesnį dviratį. Ilgai nereikėjo laukti ir ... abu surinkom reikalingą pinigų kiekį ir patapom dviejų ...

 Išlekiu dviračiu, į darbą dviračiu, kaimuke su kastuvu ar grėbliuku. Tokio aktyvumo gaunu, kad paskui šviesi galva. Ir sezonui prasidėjus, šiandien vakare išlėkiau prasibėgti. Išlekiu, bėgu, 5 minutes, 10 minučių ir taip nubėgau 2,8 be pompos, be spaudimo sau. Tas geras pirmas pavasario prasibėgimas, kur bėgi ir kojos gam lengvos, bėgi, dairaisi ir tiesiog smagu. Taip jaučiu, kad tas dviračio mynimas savo daro ir gal raumenys sutvirtėjo, gal ištvermės daugiau. Taip tiesiog fainai ir negauti pompos. Ir nuotraukos nesikeliai į bloggerį, tai jau keli postai be foto.

 Šį savaitgalį buvo nauja veikla - malkos. Vaikams malkos neskamba, tai pasitelkiau motyvaciją už pinigus. Kai pakvipo pinigais, tai motyvacijos kibirais atsirado. Krovė vaikai malkas o tiksliau kalades į priekabą, o kitą dieną malkas vežė, dirbo kaip skaldyklės operatoriai.  Buvau perlenkuso lazdą ir vaikai buvo išsizyzę 1 eurą už mašinos išsiurbliavimą, bet šitas buvo užvetuotas ir siurbliavo, tvarkė mašiną be pinigų. Mokamo darbo pamoka: - motyvacijos kibirais semk - dar nežino vaikai kad yra valandinis ir piecework - tik valanda sukapsi ir ant kulno, atrodo, kad darbas baigėsi - pasidera dėl atlygio ir prieš, ir po

 Jau eina savaitė, kai pas mus namuose dingo distancinis. Jau savaitė, kai fone nieks netauškia ir man tai pradeda patikti kuo toliau, tuo labiau. Ilsisi Netflix, Youtube ir vaikai daugiau eina į kiemą. Stalo žaidimai kaip visada eina i trasą. Na... patinka man toks virsmas.

 Prasukom dvi dienas iš eilės po 30km, vieną dieną į Kačerginę, kitą - Lapes. Į Lapių kalną vos ne vos užvažiavau ir nepamenu kito tokio kalno, kur beveik per negaliu užmyniau. Gal Ukmergės Graužiečių kalnas toks... kur į pabaigą atrodo, kad širdis per gerklę išlįs. Bet Lapėse labai gražią ir seną bažnyčią radom, kuri buvo beveik pilna žmonių per mišias ir su kapinėm aplink bažnyčią. Kažkokia gera aura tos mažos bažnyčios ir jos apylinkių. O grįžtant užsukom į Radikius pasižiūrėti sugulusių ledo lyčių. Žvelgi žmogus į dideles ledo lytis ir jauti nenusakomą jų jėgą per ledonešį ir matai mažėja čias ir tirpstančias lytis, kurios nebepajėgia kovoti su pavasariu ir šiluma. Pamąstėm, kad pro Lapių šoną galim dviračiais judėti link Jonavos. Gal šiemet daugiau prasuksim ratų su dviračiais. Žiūrėsim, kaip čia gausis.

 Šiandien buvo geriausias vaikų gimtadienis, nes jis buvo kartinguose.  Kartinguose visi sėdom į mašinytes ir lėkėm tuos ratus aplink trasą. Vaiką sukiojom, šiek tiek pasidaužydavom, bet lėkėm ir skubėjom, kaip ką aplenkti ir mėgautis kartingo trauka. Buvo užvirusi tikra kova ir azartas buvo paėmęs ne vieną mane. Vaikai pasakoja, kad tėvai lėkė kaip crazy ir driftino. Na... gal šiek tiek ir buvo to lėkimo, nes lyg tai buvo mano koks 5 važiavimas kartingais. Jep, lėkti smagu, varyti smagu.

Baltos beržo šakos kyla viršun, Ko jos ten nematė? Juodos medžio šaknys skverbiasi žemyn, Nuo ko jos bėga? Liepos šakos auga platyn, Ar joms šviesos per daug? Drebulės lapai baimės apimti, Dreba lyg paklaikę. Baltas sniegas sulygina visus, Belapiai stypso ir nieko neveikia. Apnuogintos šakos, šalčio mašinos surakintos šaknys, Rymo prie lango ir laukia rakto šilumon. 

 Pakalbėjau su pažįstama ir užsinorėjau pakeliauti. Šį kartą ir vėl judėsim į Italiją ir vėl skrydis bus iš Kauno į Pisą, tik šį kartą lėksim šiauriau ir gali būti, kad nenuomosim mašinos, o naudosimės viešojo transporto privalumais. Viskas prasideda nuo lėktuvo bilietų, o vėliau jau dėliojasi miestai, maršrutai, nakvynės ir kitos mielos detalės.  Lėksim ir galbūt šį kartą daugiau būsim kalnų ožiai nei miestų ir miestelių kolekcininkai.

Šalčio grūdas spaudžia link žemės, Grūdas tupintis žemėje užklotas danga Danga tarp grūdo ir šalčio Nebežino, kur bėgti, kur ta kryptis. Krypties nebuvimas užvis pavojingas, Kairėn, dešinėn ar kur akys užmato. Akys nemato toli užu klonio, Klonis beribis kiek akys užmato. Akys pamato tą šalčio stiprybę, Kai stipriai suspaudžia lyg stipriam būtum glėbyj. Tik šitas glėbys nei šildo, nei laukia, Jis  žiūri kaip didinti savo beribį  maštabą. Maštabas vis plečias ir rodos be galo Sušaldys jis mus visus ledan. Nei ledas, nei šaltis iš tikro nešaldo, Sušildo tik mąstymas link šilumos.

 Nei šaltis stingdo, Nei kojos šąla. Tik speigas kanda, Džinsus virš kojų.   Langai apšąla Ir senos tarkos, Kaukdamos iš šalčio, Užsikurti nenori. Nei eiti, nei važiuoti, Tik trypčioti vietoj. Nei rogės, nei slidės, Tik savos kojos. Kvėpuoji tuo šalčiu, Ir bronchai ventiliuojas. Oda parausta, Kaip vyno išgėrus. Baltų arimų laukai Laukia jau sėjos. Bet speigas užėjo Ir nieks čia neaugs. Laukiam ir laukiam Mes potvynio gūsio. Kai saugiau sau sėdi, Tai te patvinsta to upės.

 Tradicijos, naujos tradicijos gimsta po truputį. Vienok... šita tradicija yra jauki, skani, saldi. Einam pasivaikščioti sekmadienį ir grįžtant prasukam pro ledainę. Taip taip užsukam ledų: pora kavos ir 4 skoniai ledų. Vis bandom naujus, vis grįžtam prie senų skanių. Ar vėsu, ar labai šalta nėra jokio skirtumo, nes ledai ir kava sušildo. Žiemos metu daugiau renkamės sotesnius, grietinėlės pagrindo ledus, o šerbetais traukia akį nebent labai įdomus skonis patraukia akį.  Žiemą pamėgom šakotį, šiandien išbandžiau skanų šaltalankį, gorgonzolos retai būna, bet tikrai yra iš ko pasirinkti, ogi visada maloni šokoladinė klasika kviečia pasimėgauti. Galvoju, kad jeigu ir toliau netaupys dėti kaušelius į indelius ir tieks kavą - mes lankysimės ir toliau. Į kultūrą einam bulvyčių, į ledainę - ledų ir viskas tuo pasakyta.

 Sekmadienį netikėtai kepiau skunkus, taip mes praminėm juos ryte. Nes scones nelabai skamba, o vat skunkai - kur kas geriau. O receptą radau interneto platybėse -  https://nidosreceptai.lt/scones-britu-virtuves-pasididziavimas/ Tik kepiau 18 minučių, 20 būtų buvę per daug. Britiški scones

 Istorija kaip vienas treileris prigeneravo vitamino C gerą dozę. Mestelėjo man mini serialo pavadinimą, pasižiūrėjau treilerį ir pradėjau su padruškėm rašinėtis, kurios yra linksmų plaučių. O tokių turiu ne vieną. Ir prasidėjo... pirma treileris, paskui Vintede surada vargonėlius, paskuo būgnų pora versijų ir žinoma mikrofonas. Žvengėm, krykštavom ir jetvėrėm kailyje dalindamosis roles, kas vokalas, kas šoks, kad už būgnų slėpsis. Na, jeigu grupė gimtų, tai labai stiprių pavadinimų turim. Teasinimui - pradžia Be..., dar kitas pavadinimas Be... ir Pe... net pirštai neapsiverčia rašyti pavadinimo, nes baisiai juokinga. Laukite tęsinio, nes Balelių lelių grupė kartais daro pasirodymus, o šita tokia išpuoselėta gal ir surengs kada pasirodymą. Laukite ir tikėkitės.

 Kada čia noras kilo surašyti ir šį kartą į surašymą pakliuvo darbai kaime. Sąrašas gavosi iš apytikriai 20 punktų, o gal ir daugiau. Sąraše yra nedaug mažų darbų, bet pora yra su betonavimi, yra ir su durimisi, langais... norint darbo užtektų visiems vasaros mėnesiams. Bet ... reikia ir balandi, norisi ir pakeliauti, norisi ir pabimbinėti... O sąrašą atsiminimui nufotografuotas ir sudokumentuotas.

 Šį pyragą kepu tik šventėms arba per šventes, nes mielinis daiktas nori dėmesio, nori laiko ir šokoladas reikalauja šiokio tokio nekasdieniškumo. Esu parsivežusi receptų žurnalą, kai darbo reikalais lankiausi už jūrų marių. Ir pora receptų labai prilipo: - troškinti mėlynieji kopūstai su kriaušėmis - šventinis mielinis pyragas su šokolado įdaru Na ir kepiau mielinį pyragą jau kelis kartus, šiandien jis buvo gaminamas bežaidžiant stalo žaidimus ir būnant su šeima.

 2026 norisi nulėkti prie jūros su dviračiais, bet dar norėtųsi aplankytis jaukius, unikalius, mažus ar didesnius miestus Lietuvoje. Turiu keletą nusižiūrėjusi, bet mielai priimčiau į sąrašą ir naujus pavadinimus. Mano favoritai: - Žagarė, nes labai gražūs ten namai - Švenčionėliai, nes ten yra jauki vieta apsistoti ties geležinkelio stotimi - Zarasai, nes ten ir ežeras, ir Saukos muziejus ir šiaip aura gera - Telšiai, nes esam ten pravažiavę ir gražus miestas - Šilutė, labai panašu į Telšius, irgi gražu ir žemaitiška, prūsiška - Daugai, nes kažkas ten artimo - Molėtai, nes gamtos ten daug ir vaikystės prisiminimai su miškais, itin švariais miško ežeriukais

 Tradicijas tęsiam su vaikščiojimu per šventes ir šį kartą ištempėm 3 vaikus pasivaikščioti po Kūčių vakarienės. Ėjo vaikai, šnekos buvo kaip vandens, lekiojo, stumdėsi, suposi, žaidė ir ėjo visu keliu savo kojom. Graži ta Ukmergė su visais parkais, išpuoštais užkaboriais ir vaikystėje pramintais keliais. O Kalėdų rytą ėjom kaip trys muškietininkai apžiūrėti objekto, kurį pavadinom keliais pavadinimais: - trim dalim po 100 - architektūrinė ambicija - kreivų sienų ir kamurkių karalyste - laiptais fasado priekyje - beveik potencialo turinčiu objektu - mažais garažais - labai netobulu sklypo užpildymu pastatais Trys ekspertai pasilinksmino, apžiūrėjo ir toliau nuėjo plepėdami apie senas istorijas ir senus laikus.